BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jau lygiai trys mėnesiai esu mama. Iš šalies pažvelgus - tai lyg ir trumpas laiko tarpas, bet žiūrint į mažylį, kuris vis keičiasi ir kasdien vis stebina savo nuostabia esybe, atrodo keista, kad dar taip neseniai sėdėjau ligoninės palatoj apsikabinus savo arbūzą pilvą. Tada nekantravau, kada jis gims, nes terminas kaip atėjo, taip ir praėjo, o leliukas neskubėjo nei puoštis, nei ruoštis. Maždaug savaitę jis kaupėsi, matyt jam buvo gera mano pilvelyje gyventi. O aš vis laukiau, glosčiau karts nuo karto net banguojantį savo pilvą. Spardydavosi jis, o mes vis spėliojom - kojyte ar rankute baksnoja. O dabar toks metas, kai atsigavau, ir net ilgiuosi to jausmo… O gimdymas, nors jis buvo labai lengvas, išvargino. Miego miego miegoooo trūko mano kūnui. Bet giliai miegoti, ką jau ten giliai, paviršutiniškai, nes visąlaik budrauji vaikučio, nelabai gavosi. Miegojau ir miegu kartu su mažiuku. Ligoninėj net pašokdavau iš miego, nes vis tikrindavau, ar nenusirito. Neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjus tokį mažą guldyt į lovelę. Mes tik kartu. Ir dabar taip. Kol kas niekur nesu jo palikus ir išėjus savo reikalais, visur kaip uodegą turiu :) va, ankščiau tokių dalykų nesuprasdavau ir kitokios nuomonės buvau.

Pirmas mėnuo praėjo taip, kad jaučiausi kaip kosmose… Ir ne vien dėl nuolatinio nuovargio. Nebesusitvarkiau su savo emocijomis. Vienu metu apimdavo toks liūdesys, kad atrodo, sudraskys mane į gabalus, norėdavosi verkt į pagalvę, išsirėkt, net nesuprasi konkrečios to priežasties, arba nervų priepuoliai, apie kuriuos geriau patylėsiu. Kentėjo mano vyras… Bet jis labai kantrus ir supratingas. Tokių auksinių vyrų reta. Išeidavau į lauką ir galva sukdavosi nuo kvapų, nuo to, kad aplink viskas žydi, žaliuoja, norėdavosi tarsi išsinert iš kokono, kuriame buvau ilgą laiką. Bet fiziškai jaučiausi lyg su didžiausia našta ant kupros, suglebus, negraži, sunki. Bet po truputėlį visa tai praėjo. Sugrįžtu į savo vėžias. Mūsų vaikas man sukelia gražiausius jausmus. Ta meilė, kurią pajutau gimusiam savo vaikučiui, vis auga. Dabar tai jau daugiau nei tik motinystės instinktas. Man jis viskas. Kaip visa tai keičia žmogų…

O šiandien tokia proga – mano gimtadienis ir Danieliaus lygiai trijų mėnesių sukaktis – ant torto galėčiau uždegti žvakutes skaičiukus 03 ir 30 :) Deja, tortas palauks iki savaitgalio. Nors ir glumina šiek tiek tie mano metai, bet iš kitos pusės – tai branda. Skaitau savo ankstesnių metų mintis ir daug kas man kelia šypseną. Visai kitaip aš viską įsivaizdavau.

O dėkinga Gyvenimui aš esu už daug ką, ir nereikia gimimo dienos, kad apie tai pagalvočiau.

hgf

Patiko (2)

Rodyk draugams

Komentarai (4) : “Sukaktys :)”

  1. s-j rašė:

    ka gi, sveikinu! mes irgi jauni teveliai. mums 09. nors tai ne pirmagimis, bet pergyvenam viska panasiai. tik daug ramiau.

  2. Apple5 rašė:

    Dėkui :) na, su antru manyčiau bus ramiau :)

  3. Bernadeta rašė:

    Dažnai pagalvoju apie tave, net keista šiek tiek. Vis laukiau žinių apie leliuką, truputį su nerimu… Džiugu, kad tokie jūs dideli ir gražūs. Sveikinu, aukit didučiai
    :)
    (Beje, mano gimtadienis panašiai - rugpjūčio 29 :) )

  4. Apple5 rašė:

    Labai miela, kad pagalvoji :)) senokai į blog’ą rašiau ir į kitus senokai užklysdavau :) visą laiką su Danieliuku leidžiu, bet nesiskundžiu :) Dėkui už linkėjimus!
    Na, va, būčiau žinojus, prie to paties ir pasveikinus būčiau! :)

Rašyti komentarą