BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mama kažkada man pasakojo, kad, kai laukėsi manęs, skaitydavo daug poezijos. Tikriausiai todėl aš ją taip mėgstu. Seniau, knisdama spintas, esu radus mamos jaunystės eilėraščių. Dar dabar prisimenu tokį vieną, kuriame buvo man mieli žodžiai. Neatsimenu, bet skambėjo lyg ir taip: “Manyje auga mažas žmogutis… Ką jis jaučia? Ar girdi, kaip su juo kalbu?…” Anksčiau su mama buvom artimesnės. Daug daug kartų artimesnės. Ir ji man sakydavo, kad maža aš buvau labai gera. Ir labai graži buvau, kai buvau maža. O aš atsimenu, kad buvau labai nedrąsi. Prisimenu ir tai, kad vienąkart nubudus šaukiau mamą, kuri buvo trumpam išbėgus, ir atėjo kažkokia moteris, kuri buvo jauna, labai panaši į mano mamą jaunystės nuotraukose, šviesiais plaukais. Ji mane nuramino ir pasakė, kad mama tuoj ateis. Aš net palaikiau ją mama. Kai grįžo mama, aš jai pasakiau apie tą moterį, o ji pasakė, kad namie nieko nebuvo, ir aš tik susapnavau… Nesąmonė. Tikrai prisimenu tą moterį. Gal tai jos angelas? Norėčiau iš tiesų patikėt angelais.
Man labai neramu dėl mamos. Nuo manęs nieko nepaslėpsi. Jaučiu, kad yra blogiau nei pasisako. Bijau, kad tiek laiko iššvaisčiau vėjais, ir kas baisiausia - mūsų konfliktų buvo gal net daugiau nei apsikabinimų. Nežinau, kodėl, bet paprastai man būdavo sunku prieit, prisiglaust prie mamos. Kai nesutari ir lieki nesuprastas, tiesiog neišspaudi tų žodžių: “Mamuliukai, kaip aš vis dėlto tave myliu…”.
Tikiuosi, kad gal viskas nėra taip rimta, kaip aš dabar įsivaizduoju. Tikiuosi… Dabar ji viena. Sako, kad labai manęs pasiilgsta. Paskutiniu metu mūsų gyvenime netrūksta akibrokštų… O aš kiekvieną vakarą verkiu. Ir šiaip, anksčiau aš į mirtį žiūrėdavau filosofiškai. O dabar, pagalvojus apie tai, mane apima siaubas. O jei tai visiška nebūtis… Bandau įtikinti save tuo, kuo dar labai neseniai tikėjau - Dievu. Bet aš vistiek bijau. Norisi įsikabinti į tai, kas man artima ir brangu, ir nepaleisti. Ji vienintelė mane beatodairiškai MYLI. Vienintelė!!! Rašau ir ašaros kapsi ant klaviatūros. Bet kompiuteris atlaiko daugiau nei žmogus. Su žmonėmis man paskutiniu metu tapo sunku.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Komentarai (3) : “Apie Mamą.”

  1. vytas(komdra) rašė:

    Mama visada yra ir bus mama. Todėl reikia rasti laiko (ir drąsos) ją apsikabinti,švelniai pabučiuoti ir tyliai ištarti “myliu”. Mirties klausimas visada jaudino žmones. Visada knietėjo sužinoti “o kas po to ?”. Tačiau mirties bijoti nereikia, reikia tikėti, kad po to dar laukia kažkas nežinomo ir įdomaus. Reikia tuo tikėti ! Sėkmės tau, Laura ! :)

  2. inas rašė:

    “Ji vienintelė mane beatodairiškai MYLI.” - taip buvo, yra ir bus…

  3. VenusOfAir rašė:

    Mus aplanko įvairios mintys ir jausmai. Gerai, kad vienos mintys ir jausmai keičia kitas:)

Rašyti komentarą