BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jau lygiai trys mėnesiai esu mama. Iš šalies pažvelgus - tai lyg ir trumpas laiko tarpas, bet žiūrint į mažylį, kuris vis keičiasi ir kasdien vis stebina savo nuostabia esybe, atrodo keista, kad dar taip neseniai sėdėjau ligoninės palatoj apsikabinus savo arbūzą pilvą. Tada nekantravau, kada jis gims, nes terminas kaip atėjo, taip ir praėjo, o leliukas neskubėjo nei puoštis, nei ruoštis. Maždaug savaitę jis kaupėsi, matyt jam buvo gera mano pilvelyje gyventi. O aš vis laukiau, glosčiau karts nuo karto net banguojantį savo pilvą. Spardydavosi jis, o mes vis spėliojom - kojyte ar rankute baksnoja. O dabar toks metas, kai atsigavau, ir net ilgiuosi to jausmo… O gimdymas, nors jis buvo labai lengvas, išvargino. Miego miego miegoooo trūko mano kūnui. Bet giliai miegoti, ką jau ten giliai, paviršutiniškai, nes visąlaik budrauji vaikučio, nelabai gavosi. Miegojau ir miegu kartu su mažiuku. Ligoninėj net pašokdavau iš miego, nes vis tikrindavau, ar nenusirito. Neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjus tokį mažą guldyt į lovelę. Mes tik kartu. Ir dabar taip. Kol kas niekur nesu jo palikus ir išėjus savo reikalais, visur kaip uodegą turiu :) va, ankščiau tokių dalykų nesuprasdavau ir kitokios nuomonės buvau.

Pirmas mėnuo praėjo taip, kad jaučiausi kaip kosmose… Ir ne vien dėl nuolatinio nuovargio. Nebesusitvarkiau su savo emocijomis. Vienu metu apimdavo toks liūdesys, kad atrodo, sudraskys mane į gabalus, norėdavosi verkt į pagalvę, išsirėkt, net nesuprasi konkrečios to priežasties, arba nervų priepuoliai, apie kuriuos geriau patylėsiu. Kentėjo mano vyras… Bet jis labai kantrus ir supratingas. Tokių auksinių vyrų reta. Išeidavau į lauką ir galva sukdavosi nuo kvapų, nuo to, kad aplink viskas žydi, žaliuoja, norėdavosi tarsi išsinert iš kokono, kuriame buvau ilgą laiką. Bet fiziškai jaučiausi lyg su didžiausia našta ant kupros, suglebus, negraži, sunki. Bet po truputėlį visa tai praėjo. Sugrįžtu į savo vėžias. Mūsų vaikas man sukelia gražiausius jausmus. Ta meilė, kurią pajutau gimusiam savo vaikučiui, vis auga. Dabar tai jau daugiau nei tik motinystės instinktas. Man jis viskas. Kaip visa tai keičia žmogų…

O šiandien tokia proga – mano gimtadienis ir Danieliaus lygiai trijų mėnesių sukaktis – ant torto galėčiau uždegti žvakutes skaičiukus 03 ir 30 :) Deja, tortas palauks iki savaitgalio. Nors ir glumina šiek tiek tie mano metai, bet iš kitos pusės – tai branda. Skaitau savo ankstesnių metų mintis ir daug kas man kelia šypseną. Visai kitaip aš viską įsivaizdavau.

O dėkinga Gyvenimui aš esu už daug ką, ir nereikia gimimo dienos, kad apie tai pagalvočiau.

hgf

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

Šiandien perskaičiau vieno blogerio įrašą apie Facebook… Tai paskatino ir mane blog‘e išsakyti savo mintis. Turiu kiek kitokią nuomonę. Tegul nesupyksta tie, kam tas socialinis tinklapis atrodo vos ne į nužmogėjimą vedantis veiksnys… Na, iš tiesų dažnai žmonės pamiršta saiką ir, galima sakyti, praranda savo, kaip individo, privatumą, nes liguistai siekia vos ne apie kiekvieną savo pirstelėjimą viešai informuoti facebook draugus, o kartais ir ne tik draugus.
Tas dėmesio troškimas… Ar kažkas panašaus būdavo anksčiau, tais laikais, kai dar nebuvo jokių socialinių tinklapių?
O kur dar valandų valandos praleidžiamos tyrinėjant kitų snukelius. Jau nekalbant apie tai, kad gyvą bendravimą dažnai keičia virtualus… Na, bet apie tas tokias negeroves galima labai daug šnekėt, visi jas ir taip žino, ir suvokia. O pasaulis keičiasi, ir nieko čia nepadarysi. Ir tai nėra tik socialiniuose tinklapiuose. Savęs nuasmeninimas vyksta beveik visur. Visuomenė trokšta žinot VISKĄ apie žvaigždes, viešus asmenis, kaimynus… Ir su dideliu malonumu demonstruojasi patys. Taip jau yra. Tikriausiai dėl to, kad kitų akyse taip įgyjama kažkokia didesnė asmenybės vertė… Tai tarsi siejama su galia ir įtaka…
Bet šiuo įrašu noriu pasakyt vieną dalyką. Nereikia į visą žiniasklaidą, socialinius tinklus žiūrėti kaip į neigiamus dalykus. Tas žmogus, „stumiantis“ apie facebook kaip apie kokį velnią, apraizgiusį pasaulį, pamiršta, kad viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Tas blogas pasekmes susikuriam tik mes patys. Nes iš esmės nesigilinam, ko iš tiesų mums reikia, prarandam saiką… Pasiduodam bandos jausmui ir priklausomybei. Aš manau, kad visu tuo reikia mėgautis mažais kasneliais kaip ir pyragu. Kitaip kenkia sveikatai. O juk tiek gerų dalykų duoda internetas šiais laikais! Ir aš tuo džiaugiuosi. Viskas tapo daug paprasčiau. Informacija tapo lengviau pasiekiama, pasaulis tapo mažesnis. Na, taip, ranka rašytus šiltus, brangiu žmogumi dvelkiančius laiškus pakeitė elektroninis paštas. Bet kas trukdo tokius asmeninius laiškus rašyt dabar? Kaip nori žmogus, taip ir gyvena. Man patinka įvairiausi blog‘ai. Tai puiki saviraiškos priemonė kūrybiškiems ir šiaip turintiems, ką pasakyti žmonėms. Niekas juk neverčia žmogaus per prievartą tikrą knygą iškeist į elektroninę. Net ir tai, kad kai kurie darbdaviai, prieš priimdami į darbą žmogų, peržvelgia jo profilį facebook‘e, nėra kažkas tokio keisto. Juk visada pokalbiuose dėl darbo yra domimasi apie žmogaus asmenybę kaip apie visumą, ne vien kaip apie kadrą. Ir jei tinklapio profilyje VIEŠAI figūruoja kokia nors jo girto besivoliojančio nuotrauka, kas norės su tokiu turėt reikalų…? Nors ir tai nemanau, kad bus pagrindinis kriterijus… Ir mane erzina, kai žmonės kaltina ne save, o reiškinį, kuris tiesiog yra. Manau, reikia išmokti adaptuotis.
O aš labai noriu išmokti sustot ir pasigrožėti tikru pasauliu. Paukščiais, gamta, pasivaikščiojimais, gyva muzika, metų laikais, žmonėmis, pyragų kepimais… Bent jau stengiuosi taip gyventi. Žinau, kad kompiuteris tai daiktas, atimantis iš manęs brangias valandas. Bet tai tik daiktas.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

Vakar atšventėm pirmąsias vestuvių metines :) Na, gal ir nelabai pavadinsi to šventimu… Šiuo metu mano būsena tokia, kad ir negaliu kaip nors ypatingai švęsti. :)  Bet juk ne tame esmė. O šie metai buvo labai margi. Nuo pat pradžių iki galo. Buvo daug gerų dalykų, ir blogų pasitaikė, nes mes tiesiog negalim nesipykt. Pavydžiu toms poroms, kurios mažai barasi ir pykstasi. O tokio dalyko, kaip nesikalbėjimas, jų santykiuose išvis nebūna. Pavydžiu tokiems… Ir aš ne kartą bandžiau būti lankstesnio būdo, bet principai nugalėdavo. Mano vyras auksinio charakterio, bet kai kurios jo savybės mane išveda iš kantrybės. Nepaisant to, aš jį myliu. Ir tikrai turim nemažai panašumu. Svarbiausia - jį laikau savo geriausiu draugu. Geriau ir būt negali. Kai buvo sunku, jis buvo mano ramstis. Stengiuosi jį palaikyti ir rūpintis. Tik jei ne tie mūsų barniai… Vienas dalykas, su kuriuo tikriausiai niekada nesusitaikysiu - tai jo požiūris, kad “netvarka gyvenimo kokybės negadina”. O man gadina, nes aš, pavyzdžiui, esu tvarkinga. Na, gal ir ne tokia pedantiška, kaip mano mama, bet kaip ir priklauso mano zodiako ženklui - mergelei, pakankamai tvarkinga :D

Kol kas mes tik dviese, bet po mano šonkauliais ir širdim spurda sūnelis. Tas laikas, kurį galėsim praleisti tik mudu du, po truputėlį tirpsta. Dabar daugiausiai mano minčių skrajoja tik apie vaikelį, bet dar net kraitelio nesu surinkus jam. Nei vieno daiktelio! Po savaitės kitos, kai jau peržengsiu trisdešimtą savaitę, keliausiu po mažylių parduotuvių skyrius :) Bet ir pačiai norisi pavasariškų apdarų. Noriu būt ryški, spalvota, nes kuo daugiau saulės, tuo mano nuotaika geresnė. Man reikia gėlėtų, lengvų suknelių, naujų batų… Noriu pabrėžti savo puikų pilvuką :)

Vakar popierinių vestuvių metiniu proga buvom muzikiniam teatre. Labai norėjau pamatyti “Naktis Venecijoje”. Tik kad ta savijauta mano, paskutiniu metu pastoviai miegas lenkia, ir jį sunkiai nuvaikydavo net ir nuotaikinga operetės muzika:)) Bet mano vaikiukas neleido man išsiblaškyt. Pilvas net bangavo. Matyt, jam patiko operetė. :)  O šiandien daug ramesnis. Žinau, kad jam patinka dainos. Aš jam pati daug dainuoju per dieną.

O dabar įkeliu savo šiltas pernai metų nuotraukas iš pienių lauko, nes jos labai gerai atspindi pavasarišką nuotaiką. Noriu, kad blog’as įgautų pavasariškumo...

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (7)

Kai mano vyras parsinešė namo tą knygą, ji tikrai man neatrodė niekuo ypatinga. Juo labiau, kad senosios kartos lietuvių rašytojų literatūros seniai nebeskaitau. Ne todėl, kad nevertinu. Tiesiog todėl, kad į jų vietą mano gyvenime ėmė brautis šiuolaikiniai, atrodytų, įdomesni kūriniai, labiau atspindintys dabartinį pasaulį. Ir nebūtinai šiuolaikiniai, bet tiesiog kitų šalių rašytojai. Man jie jau atrodė įdomesni kažkodėl. Na, tikriausiai toks laikotarpis buvo… O vienu metu buvau pasinešusi į knygas, kurios “moko gyventi”. Ir be reikalo. Dabar jų tiek pilna, ir mane ima nervinti, kad kažkas ėmė save laikyt aukščiau už kitus dvasiniame lygmeny ir pasijuto esąs kitų gyvenimo prasmės mokytoju. Į ugnį tokias knygas. Tos gyvenimiškosios prasmės reikia ieškot pačiam… Be to, vis daugiau sutinku tokių žmonių, kuriems tokios knygos gerokai užpudrinę smegenis, ir pradeda jie kitus mokyti… Net bendravimas su jais ima erzinti. Na, bet aš ne apie tai.

Tai va, parsinešė vyras iš darbo K. Borutos knygą, kurią gavo kaip padėką. Ir aš, atsitiktinai ją bevartinėdama, labai susidomėjau ir jau baigiu suvalgyt. Bent jau man tai labai įdomi knyga. Seniai taip maloniai ką nors skaičiau. Antrojo šios knygos romano galbūt dar kartą neskaitysiu, nes perskaičiau jį (”Baltaragio malūnas”) dar mokykloje. O “Medinių stebuklų”, deja, dar nebuvau skaičiusi. Ir dabar skaitau. Pridėsiu Borutą prie man geriausių rašytojų sąrašo.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (10)

Mano žiemos dienos slinko kartas nuo karto išbandant naujus receptus vakarienėms, kepant pyragus, laukiant sugrįžtančio vyro iš darbo, ieškant didesnių ir gražesnių rūbų vis didėjančiam pilvukui, ir  toje mažylio LAUKIMO nuotaikoje. Žinau, kad ilgėsiuos tų krustelėjimų pilve ir mūsų pasikutenimų. Kol kas tie pasikutenimai yra vienintelis mudviejų su sūneliu bendravimo būdas. Bet maždaug po trijų mėnesių sūpuosiu jį ant rankų. Pats gražiausias laikas metuose ir mūsų gyvenime bus gegužė :) Kartais mano pilvas net banguoja, ir tai yra mielas jausmas.

Paskutiniu metu suvalgau daugiau saldumynų ir apelsinų. Jaučiuosi labai graži. Kaip niekad. Nepaisant to, kad panašėju į pandą, bet man mano pilvas labai gražus. Veido oda švyti. Įsivaizduoju, ateis pavasaris, ir galėsiu daugiau pasimėgaut atsigaunančia gamta ir saule. Ar gali būti geresnis metas stebuklams?

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

Šiąnakt sapnavau labai keistą, bet tuo pačiu, ir labai malonų sapną. Dar dabar jaučiuosi lyg apgaubta tuo sapnu. Bet tai geras, trapus jausmas. Gal tai ilgesys tam vaikučiui.

Sapnavau, kad mama valė man ausis. Kaip vaikystėj buvau padėjus galvą jai ant kelių. Ir man iš ausies iškrito mažas kūdikėlis, toks visai mažučiukas. Mama pasakė: “Aš nežinojau, kad tu laukiesi, reikėjo sakyt, būčiau atsargiau valius.” Ir labai atsargiai su ausų krapštuku įstatė jį atgal… Labai apsidžiaugiau, kad laukiuosi, bet ir pergyvenau, ar jis gerai ten vėl įsitvirtino mano ausy. Sakiau sau, kad negalima galvoti apie visokius persileidimus, nes blogos mintys iššaukia įvykius, kaip kad buvo pirmąkart…  Bet viskas buvo gerai. Po kurio laiko kūdikėlis jau saugiai įsitvirtino mano burnoje, gleivinėje. Mačiau, stebėjau jį, tai buvo šviesiaplaukis berniukas. Galvojau, tikriausiai į mane. Vyto plaukai juk tamsesni, nors ir mano natūralūs ne tokie šviesūs. Laukiau, kol jis gims.

Paskui sapnavau savo buvusio darbo direktorę. Pasirodo, laisvalaikiu ji rašo knygeles vaikams. Piešia. O ji man visada atrodė griežtas, ne visada teisingas savo pavaldiniams žmogus. Bet tokia ji tik sapne.

Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą

Man atrodo, kad gražiausią paros metą pramiegam. Kalbu apie tokį rytą, kai nereikia skubėti į darbus. Man gražiausias metas, kai bunda gamta. Dar vasara, bet užuodžiu rudenį. Ir gamta šiuo metu man pati gražiausia rytais. Rūkas, voratinkliai, rasa, kaimas… Štai ko ilgėjosi mano širdis! Dėl tokio ryto vertėjo miegoti palapinėje. Atsibudom toookie sušalę. Praplėšiau akis, ir už savo fotoaparato! Kaip sunku man su tuo fotiku, nors ir su daug geresniu nei prieš tai. To, ką matau savo akimis, negaliu BŪTENT TAIP perteikt nuotraukose. Kankinu, spaudžių jį iš visų jėgų, bet jis geriausias mano draugas. :D Tikrai ne dėl mados šiuo metu fotografuoti.

Tai va, užfiksavau vaizdelių, pribraidžiau po šlapią žolę. Kelias nuotraukas įmetu į blog’ą… Jei, žinoma, kam nors įdomu. :)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

Man jau atrodė, kad su tuo susitaikiau, ir kad taip tiesiog buvo lemta. Kiekvienas vaikelis pasirenka pats, kada ateiti į šį pasaulį.  Mūsų angelėlis po mano širdim išgyveno tris mėnesius. Nežinom, kodėl jis žuvo, juk taip saugojausi.  Jis buvo neatsparus. Netikiu, kai sako, kad gamta atsirenka, ir silpnesni žūva. Pačias sunkiausias dvylika savaičių mudu ištvėrėm juk. Jam turėjo būti penkiolika savaičių, o nustojo vystytis trylikos… Aš negaliu nustot savęs graužus. Bet dabar nieko jau nepakeisi. Mūsų mažutėlis virto angeliuku. Dar niekas gyvenime man taip nebuvo sudrąskęs širdies kaip ši nelaimė.

Mano nuojauta pasitvirtino - neveltui, pabudus naktį, aš klausdavau savęs, ar viskas gerai, ar žirniukas gerai gyvuoja, nes ėmė dingti visi nėštumo požymiai… Raminau save tuo, kad pirmi trys mėnesiai, kai būna sunkiausia, baigėsi, ir dabar  normalu, kad gerai jaučiuosi. Tik kartais kažkoks ilgesys suspausdavo širdį ir būdavo labai liūdna. Tada aš būdavau labai pikta, ir su manim sunku būdavo susišnekėti. Aš tikriausiai viską nujaučiau. Man jau tada skaudėjo širdį. Ir tada ta baisi diena. Ir ta naktis. Viskas prabėgo kaip baisus sapnas. Nebemačiau jokios prasmės. Norėjau išnykt. Kažką sau pasidaryt. Bet nusprendžiau nepasiduot. Būtinai bus kitas vaikelis. Čia tik išbandymas. Taip atsitinka.

Aš jį mačiau. Pati pagimdžiau ligoninės duše. Jis tilpo man į delną. Buvo toks mažutėlis žmogeliukas. Su rankytėm, kojytėm, pirščiukais… Užmerktos akytės. Visas baltas. Man sustojo visas gyvenimas. Dar mačiau, kad tai - sūnelis. Mažulėli, kodėl pabėgai?

Dabar mano didžiausias tikslas atsigauti fiziškai. Turiu puikų žmogų šalia savęs. Tik Jis stengiasi neparodyti, kaip jam būna sunku. Kaip gerai, kad galim apsikabint ir viską ištvert kartu...Visą dėmesį stengiuosi sutelkti į būsimas vestuves, kurios įvyks už nepilnų dviejų savaičių. O tada prasidės pavasaris.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

Apokalipsė

bird like me

Pastebėjau, kad beveik nebendrauju su žmonėmis. Neturiu, apie ką su jais kalbėtis. Nors tikrai aš esu ne iš tų žmonių, kurie sunkiai randa bendrą kalbą. Daugiausia bendrauju tik dėl to, kad esu priversta tai daryti. Viena artimesnė draugė jau Vokietijoje. Neseniai rašė, kad gruodį grįš, ir perdavė linkėjimų. Miela, kad galvoja apie mane. Bet viskas bus kitaip, net kai ji grįš.

Kita, kažkada buvusi geriausia mano drauge, liko stovėti vietoje, kaip žmogus ir kaip asmenybė ji neauga, ir manau, dar ilgai liks tame amžiuje, kai domina klubai, soliariuminiai vaikinai, tūsai ir pan. Ji savo rėmuose. Be to, netiki, kad gali kažką daugiau turėt nei dabar turi.  Nesugalvoju, apie ką su ja kalbėtis. Viskas ne taip, kaip anksčiau.

Viena draugė ištekėjo ir nutekėjo kitur. Dar vienai, su kuria susitinkam autobuse ir vis žadam susiskambint ir susitikt, aš nerandu laiko. Bet tikriausiai ir noro. Nerandu laiko ir grupiokėms, buvusioms bendradarbėms. Ir manau, kad nereikia prisiverst to daryti.

Dabar kitas mano gyvenimo etapas.  Aš viską randu savyje. Bardų muzikoje. Gamtoje ir rudens tyloje. Nuotraukose. Mylimam ir artimam veide. Visa tai susideda į vieną didelį ilgesį KAŽKAM, kas dar neparašyta mano eilaraščiuose. Kartais visa tai suspaudžia mano širdį , ir aš noriu parašyti eilėraštį, bet nesurandu tinkamų žodžių.  Man reikia kalbančios muzikos.

Dabar mano širdis pilna Kosto Smorigino dainų. “Apokalipsės” ypač.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

2222

Ruduo ateina netikėtai. Mano vasara tęsiasi iki tol, kol atvėsta iki tiek, kad be striukės rytais negaliu išeiti iš namų. Tik tada imu prisijaukint tą RUDENINĮ jausmą. Bet nepasakyčiau, kad ruduo man visiškai nepatinka. Myliu auksinį rudenį. Jis turi kažkokios mielos ramybės. Ilgesio ir liūdesio. Tai metas, kuris man visada primena mane pačią. Giliai viduje aš būtent tokia. Tuo pačiu pati gamta man primena subrendusį žmogų… O lietingo ir darganoto rudens labai nelaukiu. Na, bet kaip ten bebūtų, šis ruduo kitoks nei visi kiti, praėję rudenys. Aš nebejaučiu to nesuvokiamo ilgesio, kuris ateina rudenį. Naktim manęs nebekankina poezija. Aš prisiglaudžiu prie mylimojo ir nebemoku būti viena su savo mintimis. Bet manęs niekas neįkvepia. Kuo labiau susitvarkau gyvenimą, tuo mažiau turiu įkvėpimo. Nebekuriu. Ir knygų nebeskaitau. Atrodo, kad viską palikau toli, kur niekas neras. Pasikeičiau…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

“Skausmas - tai jausmas. O jausmai yra mūsų dalis. Jei slepiate savo jausmus, jūs leidžiate visuomenei griauti jūsų realybę.” (Jim Morrison)

Kai kurie žmonės bando pabėgti nuo savęs. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kaip dažnai aš būnu viena iš tokių žmonių! Man atrodo, kad jeigu turėčiau pinigų, spjaučiau į viską, sėsčiau į lėktuvą ir išskrisčiau kur nors toli. Bet nuo savęs nepabėgsi, ir kartais aš tiesiog džiaugiuosi, kad kiekviena diena turi vakarą… Pati aplinka ir mane supantys žmonės padeda suvokti, kur mano vieta, ir kad aš esu visai ne toks žmogus, kokiu maniau esanti. Šiuo metu aš kaip niekad jaučiu, kad mano gyvenimas kaip dėlionė, kurioje trūksta vienos detalės. Sunkiausia gyventi tada, kai supranti, kad sau esi pats didžiausias priešas…
Greitu metu pasistengsiu ištrūkti į gamtą. Atsigauti. Žinoma, tik vienai dienai… Basa vaikščiosiu po žolę. Būsiu viena. Bet kaip norėčiau bent savaitėlę pagyventi visiškam gamtos prieglobsty. Atsibudus ryte užuosti miško kvapą. Žemės kvapą po lietaus. Gulėti žolėje. Kaip skausmingai to pasiilgau. Aš niekad neapgaudinėju savęs ir nesišypsau per prievartą, kai man liūdna ir širdis verkia. Bet taip pat sugebu jaustis beprotiškai laiminga. O visuomet laimingi žmonės yra tik kaip gyvenimo jausmo manekenai. Jie tik demonstruoja. Jie patys to neturi… Aš turiu dideli poreikį keisti savo gyvenimą. Negaliu būti tik patenkinamoje egzistencijoje. Nors jis ir taip pasikeitė, kai išsikrausčiau ir pradėjau gyventi kartu su draugu. Bet iš esmės tai nėra šuolis į priekį… Svarstau viską.

P.S. Šįvakar aš viena. Klausau: Monica Blaire - Can We Heal

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (6)

.

Patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai. Bent jau man. Greitai išsikrausčiau iš nuomojamo namelio - vasarnamio, nors planavau tai daryti tik prieš ateinant žiemai. Ir į užsienį jau neišvyksiu. Nors nieko aš nežinau. Na, bent jau artimiausiais metais to daryti aš neplanuoju. Kaip sakau, nieko juk negali žinoti, nespjaunu… Dabar gyvensiu su savo mieliausiu draugu. Jau antra diena čia gyvenu su visais daiktais. Man tik labiausiai gaila, kad spinta tokia maža. Ir šiaip, daug tvarkytis teks. Neūkiškas jis žmogus tvarkos atžvilgiu. Bet aš jį myliu. Jis man labai geras. Įdomiausia tai, kad niekada negalvojau, kad kada nors būsim pora. O dabar turiu ne tik geriausią draugą, bet ir rūpestingą mylimą žmogų viename. Ir už ką tokioms raganoms, kaip aš, nuskyla tokie vaikinai?? Na, bet tikrai keičiuosi į gerąją pusę. Dėl jo.

P.S. Šiandien klausau: Paolo Nutini (man jis neatsibosta)

Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą

šiandien liūdesys mano primena jūrą.
stebiuosi, kaip telpa jis mano širdy.
belieka nugrimzti į visišką tyla
nebejaust
negirdėt
ir šviesos nematyt.

į tolimą dugną smengu aš lyg laivas.
tamsa man padės nuo visų pasislėpt.
tik visišką tuštumą jausti man reikia -
nuo BAIMĖS ir nerimo savo pabėgt.

šiandien liūdesys mano - didelė jūra
begalinė akimirka.
ji telpa į ašaros lašą.
ir miegančio laiko tyloj
sielos burės
į tavo akis mano ilgesį neša…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

“Jutau neaiškų liūdesį, kuris lyg akmuo buvo paskendęs manyje. Bet visvien užliedavo kažkokia pašėlusi viltis, ir jis pasikeisdavo, kažkaip susimaišydavo su ja. Viena pavirto kitu - liūdesys, viltis, vėjas, vakaras… Tokią akimirką mane suėmė keistas jausmas, man pasirodė, tartum išties tai ir yra gyvenimas tikrąja prasme, o gal net ir laimė: meilė, kurioje buvo tiek ilgesio, baimės ir tylaus žinojimo.” („Trys draugai” Erich Maria Remarque)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

Mama kažkada man pasakojo, kad, kai laukėsi manęs, skaitydavo daug poezijos. Tikriausiai todėl aš ją taip mėgstu. Seniau, knisdama spintas, esu radus mamos jaunystės eilėraščių. Dar dabar prisimenu tokį vieną, kuriame buvo man mieli žodžiai. Neatsimenu, bet skambėjo lyg ir taip: “Manyje auga mažas žmogutis… Ką jis jaučia? Ar girdi, kaip su juo kalbu?…” Anksčiau su mama buvom artimesnės. Daug daug kartų artimesnės. Ir ji man sakydavo, kad maža aš buvau labai gera. Ir labai graži buvau, kai buvau maža. O aš atsimenu, kad buvau labai nedrąsi. Prisimenu ir tai, kad vienąkart nubudus šaukiau mamą, kuri buvo trumpam išbėgus, ir atėjo kažkokia moteris, kuri buvo jauna, labai panaši į mano mamą jaunystės nuotraukose, šviesiais plaukais. Ji mane nuramino ir pasakė, kad mama tuoj ateis. Aš net palaikiau ją mama. Kai grįžo mama, aš jai pasakiau apie tą moterį, o ji pasakė, kad namie nieko nebuvo, ir aš tik susapnavau… Nesąmonė. Tikrai prisimenu tą moterį. Gal tai jos angelas? Norėčiau iš tiesų patikėt angelais.
Man labai neramu dėl mamos. Nuo manęs nieko nepaslėpsi. Jaučiu, kad yra blogiau nei pasisako. Bijau, kad tiek laiko iššvaisčiau vėjais, ir kas baisiausia - mūsų konfliktų buvo gal net daugiau nei apsikabinimų. Nežinau, kodėl, bet paprastai man būdavo sunku prieit, prisiglaust prie mamos. Kai nesutari ir lieki nesuprastas, tiesiog neišspaudi tų žodžių: “Mamuliukai, kaip aš vis dėlto tave myliu…”.
Tikiuosi, kad gal viskas nėra taip rimta, kaip aš dabar įsivaizduoju. Tikiuosi… Dabar ji viena. Sako, kad labai manęs pasiilgsta. Paskutiniu metu mūsų gyvenime netrūksta akibrokštų… O aš kiekvieną vakarą verkiu. Ir šiaip, anksčiau aš į mirtį žiūrėdavau filosofiškai. O dabar, pagalvojus apie tai, mane apima siaubas. O jei tai visiška nebūtis… Bandau įtikinti save tuo, kuo dar labai neseniai tikėjau - Dievu. Bet aš vistiek bijau. Norisi įsikabinti į tai, kas man artima ir brangu, ir nepaleisti. Ji vienintelė mane beatodairiškai MYLI. Vienintelė!!! Rašau ir ašaros kapsi ant klaviatūros. Bet kompiuteris atlaiko daugiau nei žmogus. Su žmonėmis man paskutiniu metu tapo sunku.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

aš lašeliais pabirus ant voratinklio gijų…

ir surinkti į vieną manęs nieks negalės

viename aš - dangus, nusileidęs į tylą.

kitame aš - aušra su aistros atspindžiais…

aš taip pat - išbarstytos skaidrios ašaros ryto,

ir surinkt jų į vieną niekas jau negalės…

aš nesu visuma.

aš voratinklyje išdraskytam…

išbarstyta mažučiais skirtingais lašais.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (6)

...as

Nieko nėra amžino. Nieko nėra išliekamo. Nieko. Turi akimirką, kurią gyveni, ir neturi. Laikas yra pats baisiausias dalykas pasaulyje. Mums atrodo, kad jis skuba ir dingsta į nebūtį. Taip, kaip ir mes… Vos gimdami, su pirmu įkvėpimu, mes jau įkvepiam mirties, kiekvienas širdies dūžis mus link jos artina. Todėl žmogus susigalvojo amžinybę. Kaip svajonę… Kiekviena meilė taip pat nori būti amžina. Ir tai yra jos amžina kančia. Gerai aš tai žinau. Nors meilė ir geras dalykas, bet gadina charakterį… Ir aš nepakenčiu, kai žmonės maišo skirtingus dalykus, būdami toje euforijoje. Niekad nesupratau to galvijiško veržimosi viens prie kito, visų tų plepalų apie įsimylėjusių sielų susiliejimą. Ir to negalėjimo peržengti savo pačių ribų… Išsiskyrimai būtini tam, kad pajusti, ko vertas pats buvimas kartu. Kokia tai laimė. Visa tai - mirgančio jausmo ILIUZIJA, kuriai būtina įtampa. Nes turėdamas ją , jau savaime jos netenki. O laisvė yra daug brangesnė už meilę. Bet tai supranti tik per vėlai. Vis dėlto, kai pagalvoju, man visai nesvarbu, ar bus ilgas mano gyvenimas. Nesvajoju nugyventi šimto metų. Gali man to niekas nelinkėti per gimtadienius (jie man taip pat nesvarbūs). Man daug svarbiau, kad kiekvienoje mano dienoje būtų kuo daugiau gyvenimo. Dabar galėčiau daug ką atiduoti už galimybę vėl išgyventi tas akimirkas, kai galėdavau vasarą miegoti po atviru dangumi. Iki užmiegant stebėti žvaigždyną. Ir visai nesvarbu, ar tada aš visiškai viena, ar ne. Man atrodo, kad tokios akimirkos vienumoje padeda išgyventi. Nes per savo gyvenimo sumaištį aš dažnai neįsiklausau, ką sako mano širdis.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

tokia tyla per visą dangų nusidriekus

ne tik per dangų - ir per mano širdį

kad aš girdžiu

kaip aidas parneša mintis

kurių nenoriu aš atgal priimti.

ir savo sielos išvirkščiu apsiaustu

bandau aš prisidengt nuo jų

tačiau - deja…

todėl norėčiau tapt paukščiu

bent vieną naktį

pakilt virš visko

pasijaust laisva.

...

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

Apie tokį orą, koks siautėjo šiandien, mano bendradarbė Kiaulytė sako: “velniai ženijasi” :). Panašu. Ir atitinka mano būseną. Jau kelintą dieną labai nesveikuoju. Čia tikriausiai kaltas praėjęs savaitgalis, kai atsisagsčius striukę, beveik pusnuogė laksčiau po lauką. Negana to, dar šlapiom kojom. Kažkas baisaus. Tikriausiai tada, kai dievulis dalino protą, aš stovėjau prie šviesių plaukų… Dabar per mano linksmybes kenčia mano gerklė ir visa krūtinės sritis. Plėšte plėšia skausmas, net kosulio neturiu, nes būtų pernelyg skauda. Velniava nesikeikiant… Darbe vis nusimuilinu pertraukėlėms ir geriu tą ŠLYKŠČIĄJĄ arbatą su imbieru, pailsiu ir vėl stoju dirbti. Tikiuosi, tas imbieras greičiau padės. Nes pavargau ją gert. Tas skonis… Net fui. Šiandien keliauju į žaliąjį vakarėlį ar kaip jis ten vadinasi. Tiksliai nežinau, bet bus linksma, juk artėja Valentino diena :) Visiems, kas skaito šias mano rašliavas, linkiu nesirgti :) Mylėkite ir būkite mylimi, kaip sakydavo mano draugas Aidas. Juk tai geriausias vaistas nuo visų ligų. Iki :)

P.S. Tai mano labai pasiilgta katė :) Na, čia ne į temą :)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (8)

Kauną užgriuvo sniegas! Norėčiau daug fotografuoti tokią snieguotą žiemą. Bet visą dieną sukuosi tarp kalėdinių žaislų ir dekoracijų. Kartais ir naktį. Paskutiniu metu tenka dirbti ir naktimis… Po tokios naktelės jaučiuosi lyg gavus šlapiu skuduru į galvą. Paskui miegu kiaurą parą. Atsibundu, kad išsivalyčiau dantis, ir vėl krentu į lovą. ;) Užtai sapnai kokie gražūs ir spalvoti. Paskutiniu metu mano dienos tokios chaotiškos. Kaip ir mano spintoj ir už jos ribų esantis skudurynas. Vieną dieną nubudau, sėdėjau lovoj ir apžvelgdama kambarį, pamąsčiau, kad reikėtų imtis tvarkos… Nuo ko pradėt? Nebent sukraut viską į krūvą ir padegt. Bet jau, kai pradėsiu tvarkytis, net Bildukui neliks vietos. O po Kalėdų, kai atsiras daugiau laiko, pasidovanosiu sau šuniuką. Viskas. Rimtai apsisprendžiau;) Pasiimsim su drauge po kokį nors vieną iš prieglaudos. Mane pribloškė tas gaisras “Penkių pėdučių” prieglaudoje. Negaliu apie tai kalbėti. Klaikuma.

Paskutiniu metu daug klausausi Coldplay dainų. Tokia nuotaika. Arba AHA dainos “Foot Of The Mountain”‘. ;) watch?v=HbG69SAZUKw Čia šiaip, ne į temą.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

Niekaip negaliu sušilti. Mama man atvežė kailinę liemenę. Su ja jaučiuosi kaip meška. Anksčiau nemėgau vilnonių kojinių, bet dabar net miegu jas apsiavus. Po šimts!!! Kas per šalčiai… Na, šiandien šilčiau. O prieš kelias savaites žmogus, kuris augina triušius, pasakė, kad žiema nebus šalta, nes jo triušiai ploni. Nieko tie jo triušiai neišmano, nes mano katinas storas kaip batonas.
Jau žinau, ko prašysiu Kalėdų senelio. Kad padovanotų vasarą. Arba ne. Geriau jau amneziją. Reikia užmiršt vieną žmogų. Vėl reikės imtis to paties: uždaryt niekam nereikalingą jausmą į dėžutę ir nustumt giliai į pasąmonę, kad voratinkliais apaugtų. Tik šįkart jos dangčio jau nebekilnosiu ir dulkių nebenuvalysiu. Nebenoriu jau. Sėkmės jam, nes jis yra labai geras žmogus. Man kažkaip net nebeliūdna. Ir išvis, norėčiau užmigt žiemos miegu. Nieko nebejaučiu, nei liūdesio, nei nusivylimo. Kažkokia tuštuma. Esu lyg kokiam vakuume. Norėčiau, kad tai ir nesibaigtų.

P.S. Nuotraukoje mano katė :) blondinė kaip ir aš.

miau2

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (7)

.....

Sakoma, kad geriausi pasaulio mokslininkai tiki Dievo egzistavimu. Aš taip pat tikiu. Žinoma, į religijas man nusispjaut. Apie tai jau rašiau… Bet paskutiniu metu dažnai nueinu į bažnyčią. Ne dėl to, kad išklausyčiau mišias. Tai visiška nesąmonė. Ir išvis, manau, kad mišios skirtos avinų bandai… ;) Lai neįsižeidžia tie žmonės, kurie jas priima rimtai. Dabar nekalbėsiu apie tai. Tiesiog einu ten todėl, kad mane traukia sakralinė aplinka. Paskutiniu metu labai. Aš ten, kaip niekur kitur, galiu susikaupti maldai. Mano maldos labai paprastos;) To net nepavadinsi maldomis… Juk žodis “malda” reiškia maldavimą. Man malda yra dėkingumas už viską, ką turiu, kad paskutiniu metu 95 procentai mane supančių žmonių yra man geri. Man nereikia įrodymų, kad egzistuoja Dievas. Jaučiu jį visa širdim, nes aš jo dalis. Mano širdis pilna meilės jam. Tai vienintelė mano atrama šiuo keistoku mano gyvenimo laikotarpiu;) Žinau, kad viskas bus gerai.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (6)

.........

Kam tie debesys, kai yra dangus.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (8)

Kartais būna, kad atrandu muziką, nuo kurios mano širdis verkia. Bet ir šiaip, paskutiniu metu mano sieloj didelė netvarka. Dabar klausau Yiruma „River Flows In You“. TOBULA. Tame yra tokio šviesaus liūdesio. Tam nereikia jokių žodžių. Jais taip maža galima pasakyt. Paskutiniu metu savyje nešiojuosi vieną eilėraštį. Jo niekaip nesubrandinu. Tiesiog nerandu tinkamų žodžių. Nors man atrodo, kad jis seniai sukurtas tik NEPARAŠYTAS. O tai, ką girdžiu šioje muzikoje, labai nuostabiai atitinka mano jausmus. Juos visada slepiu nuo kitų. Gal ir nėra gerai ta kaukė ant širdies. Bet aš kitaip nemoku. O iš kitos pusės mėgaujuosi vienatve. Viena geriausių būsenų būti su savimi ir su gera muzika. Muzika pasako labai daug. Besibaigiantis ruduo taip pat turi savo muziką. Liūdną simfoniją. Ir man labai gaila tų žmonių, kurie jos negirdi.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (7)

Šiandien pirmoji mano likusio gyvenimo diena. Kodėl nepradėjus jos kitaip?:) Nepaisant visko, aš esu laimingas žmogus. Sugebu atskirti pelus nuo grūdų…. Tikrus žmones nuo netikrų. Nesigailiu nieko, ką esu praradus, nes tai, ką praradau - yra netikra ir man nebereikalinga.:) Aš tik pavydžiu tiems žmonėms, kuriems užtenka labai mažai, kurie gali tenkintis trupiniais nuo duonos kepalo. Aš taip negaliu. Pavydžiu tokiems, kurie nejaučia gailesčio nuvytusiai gėlei, nes bus kitų, gražesnių gėlių… Ir tokiems, kuriems saulėlydis - tai tik dar vienos dienos pabaiga. Pavydžiu… Aš taip negaliu.
Aš verta daug daugiau nei kai kam atrodo.

...

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (16)

raining cats and dogs

Kai buvau maža, į namus nešdavau benamius gyvūnėlius… Tik jų laikyti mama neleisdavo. Mes nelaikėm gyvūnų. Pirmasis katinas, a. a. Pilypas, atsirado tik aštuntoje klasėje, ir grynai per atsitiktinumą… O šiaip, gyvūnai mūsų namuose buvo nepageidaujami. Aš labai myliu ir šunis, ir katinus. Na, visus gyvūnus myliu. Ir man, tiesą sakant, jų gaila daug labiau nei žmonių… Nepradėsiu aiškinti, kodėl. Bet gaila labiau, ir taškas. Susirinkčiau, jei tik galėčiau, visus benamius po savo sparnu. Žemai lenkiuosi tokioms tarnyboms kaip „Pifas“ ir kitoms, kurios jais rūpinasi. Linkiu tiems žmonėms visko, kas geriausia.
Prisimenu, kad mūsų kieme gyvendavo vilkšunė Saiga. Ją mylėjo visi vaikai. Ir tai labai gerai, nes jos neskriausdavo, pašerdavo. Ji turėjo labai graudžias akis. Daugumos šunų akys būna liūdnos. Toks mielas buvo šuo. Labai jaukus. O dėkingumas tiesiog per kraštus liedavosi. Pamatydavo ji kokį nors savo geradarį kiemo horizonte, tai iš to džiaugsmo šokdavo ant jo, parversdavo, visą veidą aplaižydavo :D Ir niekaip to neišvengsi. Stengdavausi, kad ji manęs nepamatytų, nes buvau maža, ir ji mane parversdavo. Bet ji turėjo akylas akis… Štai, vieną kartą buvau pasipuošusi ir turėjau eiti į svečius. Atsargiai išėjau į kiemą, pro kampą apsidairius, ar nėra Saigos. Jos nebuvo. Pagalvojau: „ačiū dievui!“, ir tiesiai į gatvę. Jau buvau nuėjus gerą kelio gabalą. Atsisukau, o ten Saiga, kiek įkabindama skuodžia link manęs. Už nugaros dulkių debesis… O ne! Ir aš jau guliu. Saiga su visais džiaugsmais ant manęs… Toks buvo šuo. Vienąkart ją kažkas išvežė nušaut. Skaudi jos istorija buvo.
Atsimenu, kad parsivesdavau vieną šunį į laiptinę ir paguldydavau prie savo durų ant kilimėlio, nes būdavo šaltos žiemos naktys. Viena kaimynė jį spardydama vydavo lauk. Stora, lašininė boba. Tokios nežino, kas yra badas ir šaltis. Bet aš vistiek jį parsivesdavau…
Kai kurie žmonės tiesiog nesupranta, kad gyvas padaras turi jausmus. Nesuvokia, kaip jis, gyvūnas, gali jaustis blogai. Ypač pykstu dėl požiūrio į katinus. Vieni žmonės mano, kad juos šerti yra blogai, nes tada neva skatinamas jų veisimasis. Tai, pagal jų logiką, geriau, kad jie badautų. BADAUTŲ… Yra juk kitų, civilizuotesnių prevencijos priemonių. Koks BUKAS požiūris. Vakar taip ir pasakiau vienam draugui. Pats augina vėžlį, galėtų ir kitus užjausti. Keisti tie žmonės.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (5)

.......

Pas mane gyvena bildukas. Kol kas mes gražiai sutariam. Tikriausiai dėl to, kad mažai būnu namie.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (8)

Buvo labai ankstyvas pavasaris. Miške ant sniego piešiau gėles, kad greičiau atsibustų gamta. Kiek save prisimenu, aš visada labai laukdavau šaltojo metų laiko pabaigos. Nekenčiu darganų, tamsos. Ir tos pačios žiemos, kad ir kokia graži ji bebūtų… Tada viduj šalta. O dabar sėdžiu, žiūriu pro langą, nuotaika lygiai tokia pati kaip K. Smorigino dainos “Paukščiai”. Nenoriu čia rašyti pesimistinėm gaidom, kaip kokia emo, bet tikrai suknistai liūdna dėl visko, kas dedasi paskutiniu metu… Kiekvieną dieną iššūkiai. Neturiu nei vieno žmogaus, kuriam galėčiau VISKĄ pasakyti. Nepasitikiu mama. Ji mane dažnai įskaudina. Suprantu, kad ne blogo linkėdama… Bet vistiek. Mūsų emocinis ryšys labai silpnas. O šiandien grįšiu į naujus namus. Mano kambarys bus šviesiai mėlynas. Gyvensiu visiškai viena. Kaip visada ir norėjau. Gal viskas tik į gera.

as

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (15)

.....

“The Soul would have no rainbows if the eyes had no tears…“

Vienas mažas berniukas labai mėgsta plaukioti. Jis nevaldo nei kojų, nei rankų. Jo mama atsineša jį į baseiną ir jis plaukia, judindamas tik kūną ir galvą. Matytumėt, kokios laimingos tada būna jo akys. O aš kažkada neįsivaizdavau, kaip galima jaustis laimingu, esant tokiai būklei. Dar ir kaip galima! Norėčiau, kad kada nors tas berniukas paplaukiotų su delfinu… Pačios gražiausios ir geriausios akys pasaulyje yra delfino akys. Ir jie labai myli vaikus.
Rašau apie šį berniuką ir galvoju, kokie skirtingi dalykai padaro žmones laimingus. Tik ta būsena, kai būnam laimingi, tikriausiai visų ta pati. O to berniuko mama tikriausiai laimingiausia būna tada, kai jos vaikas jaučiasi gerai. Kažkodėl jaučiu, kad jis jai brangesnis už kitus jos vaikus. Bent jau man taip būtų. Ir būtent todėl, kad jis trapesnis už kitus, kad jam skauda, ir kad savo vaiko skausmą beveik fiziškai jaučia ir pati jo motina… Žmogus neįsivaizduoja, koks jis gali būti stiprus. Jis nežino, kol nepamato, kad kitos išeities jis tiesiog neturi.
Paskutiniu metu daug galvojau apie panašius dalykus. Vienu metu buvo kilę minčių dėl savanoriavimo. Kol kas dar tuo neužsiimu. Nepasitikiu savim arba nerandu tam laiko… Neseniai perskaičiau vieno berniuko pasakojimą. Jeigu įdomu, papasakosiu ir jums:
„Esu per mažas žaisti futbolą ar beisbolą. Man dar nėra aštuonerių. Mama sakė, kad žaisdamas beisbolą negalėsiu greitai bėgti, nes buvau operuotas. O aš mamai pasakiau, kad man ir nereikės greitai bėgti. Žaisdamas beisbolą aš išstumsiu visus juos iš aikštės, o tada galėsiu vaikštinėti.“ (Edwardas J. McGrathas jaunesnysis „Neįprastas požiūris į gyvenimą“).

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

...

Nori nenori, bet kapitalistinio gyvenimo sistema įtraukia kaip smegduobė. Kuo labiau kapstausi, tuo gilyn. Turbūt iki mirties kažkam uždirbinėsiu pinigus. Smaugs iš visų pusių! Savo dalies vis reikalauja tie pikti laiškai ir sąskaitos (kai kurios iš jų beveik už orą!…). Visi tie dalykai kas mėnesį reikliai baksnoja į mano piniginę. Jaučiuosi kaip tas nusikaltėlis, kuriam reikia susimokėt baudas. Atsiranda kaltės jausmas, kad nesugebu laiku visko susimokėti. Kiekvienas krustelėjimas kainuoja pinigus. O ir moku už tai, kad susimoku. Absurdas. Šiandien aš tokia pikta, kad noriu muštis. Šiaip jau, kartais dėl šventos ramybės ir dar likusių sveikų nervų ląstelių susimoki daugiau ir nedraskai akių dėl permokėjimo.
Norisi paspaust escape:) Ir tada išsikraustyt į mišką. Toli nuo visko. Bet aš negalėčiau susimedžiot kokio šernioko, nes esu vegetarė… Tektų mist grybais ir uogom. Pasisodinčiau bulvių ir kitų gerų dalykų. Gamta ir ramybė. Paskui mane vis tiek kas nors susirastų ir pasakytų, kad aš skolinga valstybei už suteiktas medicinos paslaugas. Vis dėl to, reikia išmokti taikytis prie visko.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (6)

.........

Dabar labai negražiai parašysiu. Bet tai mano dienoraštis, todėl galiu rašyt, kokią tik noriu nuomonę. Nemėgstu aš piktų senų bobų. Tokių - tarybinių moterų. Viršininkių. Kiek teko sutikt – visos tokios ANTŽMOGIAI. Galbūt jas sistema tokiomis padarė… Bet, kai mane priverčia pasijust menkesniu, nereikšmingu, nuolankiu žmogeliu prieš tokias personas, tai norisi tiesiogine to žodžio prasme spjaut į veidą. Arba prasukt iš kulno per ausį, kaip Čakas daro savo filmuose… Pavargau taip jaustis. Išvis, nuo visko pavargau. Ir vien todėl, kad štai, neturiu pinigų, kažkam esu tuščia vieta. Bet aš nesu lygi tokiai senei tik darbe. Gatvėje, kavinėje ar autobuse (ji jais net nevažinėja) mes tokie pat žmonės, su tokiom pat teisėm. Man NUSISPJAUT į jos amžių. Niekada nevertinau žmogaus vien tik pagal jo amžių. Ji dėl to nėra pranašesnė už jaunesnį žmogų, nepaisant patirties, karjeros, padėties… Turiu priežasčių manyt, kad ji viduj supuvus. Ji taip pat privalo mane gerbt, jei jau pati tokia gerbtina.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (9)

....

Sapnavau, kad susiruošiau į kalnus. Kelionė buvo labai ilga. Galų gale mūsų autobusas sustojo kažkokiam kaime, kuris, pasirodo, ir buvo šios kelionės tikslas. Tai buvo nykus kaimas. Aplink nei gyvos dvasios. Tik vienas arklys. Keletas tuščių juodų namų. Bet aplink gražiausi snieguoti kalnai.
Nieko sau, kaip nusivyliau… Ir staiga pastebėjau, kad toli kalnuose išsidėstęs toks baltas labai gražus miestas. Bet man iškart pasakė, kad jis labai toli, ir iš čia tektų keliauti labai ilgai, todėl pasiekti jo neįmanoma. Nusivyliau ir prabudau.
Sakoma, kad sapnams reikia sugalvoti laimingas pabaigas, nesvarbu, kaip jie baigiasi. Tada gyvenime ima labiau sektis. Kitą kartą taip ir padarysiu.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (16)

draugai

Paskutiniu metu praradau porą „tikrų“ draugų. Bet, kai pagalvoju, jie man tiesiog nebereikalingi. Tas bendravimas neskatino tobulėti kaip žmogui. Jokios naudos. O ir sąvoka „geriausia draugė“ man nebeegzistuoja. Iš to išaugama. Man svarbiausias yra tik mano gyvenimas. Mano jausmai. Nesakau, kad į kitus man nusispjauti, bet jų gyvenimai yra tik atskiros stotelės mano sielos kelionėje. Vienaip ar kitaip jie padeda pažint, kas esu iš tiesų. Net ir patys artimiausi žmonės. Gal ir šlykščiai nuskambės, bet kiekvienos draugystės pagrindas yra abipusė nauda.
Bet aš nemėgstu išsiskyrimų. Būtent dėl to, kad aš arba kiti mane nuvilia. Mano atveju tai nebuvo susipykimas ir niekas neišvyko kažkur toli… Tie žmonės yra šalia, bet labai nutolę. Arba aš pati nuo jų natūraliai nutolau… Ir viskas jau kažkaip nebe taip. Liūdniausi išsiskyrimai - išsiskyrimai mintyse.

....

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (9)

...

Senas smuikas buvo sulaužytas ir subraižytas. Ar verta buvo aukciono pardavėjui dėl jo gaišti laiką? Bet jis laikė jį ir šypsojosi.
- Siūlykite kainą, gerieji žmonės! – Jis sušuko.
- Doleris! Doleris!
- Du!
- Tik du? Du doleriai, kas daugiau? Du doleriai – vienas, du doleriai – du… Trys! Parduota už tris…
Bet ne. Iš salės gilumos atėjęs žilagalvis senelis paėmė stryką, nuvalė dulkes nuo smuiko. Įtempė stygas ir pradėjo griežti. Tai buvo tyra ir skaidri lyg dangaus angelų giesmė muzika. Kai ji nutilo, aukciono pardavėjas tyliu balsu pasakė:
- Siūlykite kainą…
Jis kartu su stryku laikė iškėlęs smuiką.
- Tūkstantis dolerių! Kas daugiau? Du tūkstančiai dolerių. Trys tūkstančiai? Trys tūkstančiai – vienas, trys tūkstančiai – du… Parduota!!!
Žmonės šypsojosi. Kai kurie verkė. Jie nesuprato, kas pakeitė jo vertę. Jiems buvo pasakyta: “Meistro prisilietimas”.
Daugelis žmonių yra išderinti, sudaužyti ir sulaužyti gyvenimo. Ir begalvei miniai jie siūlomi už grąšius. Visai kaip tas senas smuikas… Stiklas vyno, žaidimai – ir žmogus keliauja į aukcioną… Jis keliauja – vienas, jis keliauja – du, jis jau beveik iškeliavęs. Bet ateina Meistras, ir kvaila minia niekaip nesupranta, kaip Jam prisilietus suskamba žmogaus siela. (Pagal Myros B. Welch eilėraštį)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (8)

...

Baisiausia, kad aš jau nuspėju savo tolesnį gyvenimą. Tiesiog prieini tokią amžiaus ribą. Tokie dalykai, kaip šeima, vaikai, buitis, ir apskritai – gyvenimas ne sau, o DĖL KITŲ, man atrodė labai tolima. Aišku, visada galima rinktis gyventi taip, kaip nori, ir net santykius be perspektyvos. Bet vieną nelabai gražią dieną gali atsibusti ryte ir pajusti, kad nieko gyvenime neturi. Darbą? Galų gale pasiektą pripažinimą ar karjerą? Pinigų ar gražius namus? Taip, jei tai pasiekta, tai jau yra labai daug. Bet niekas nėra visiškai tikras dėl to, ar visą gyvenimą jam bus gera džiaugtis visu tuo vienam… Nors man DABAR atrodo, kad aš puikiai taip galėčiau gyventi sau viena. Ir draugaudama su kuo nors bijau bet kokio spaudimo. Bet žinau, kad žmogus keičiasi. Galima visą gyvenimą iššvaistyti vėjais, o tik paskui pavėluotai suprasti, kiek nedaug jame buvo tikrų dalykų ir tikrų žmonių… Tokia gali būti tos laisvės kaina.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (5)

mano svajonių namas

“Kodėl žmonės paprastai vengia vienatvės? Todėl, kad retas kuris, būdamas pats su savimi, džiaugiasi malonia draugija.” (Karlas Dosi)

Galėčiau visiškai viena gyvent kur nors už civilizacijos ribų. Tiesą sakant, paskutiniu metu net pasvajoju apie tai. Jokio telefono, interneto ar tuo labiau – televizoriaus. Jokio snukio aplink. Tokia vienatvė turi savotiško žavesio. Ji man atrodo būtina kaip oras. Tik gamta ir tik aš. Idealu. Per daug paskutiniu metu mano gyvenime suknistų ašarų. Nereikalingų žmonių. Melo! Galėčiau pasiimt tris dalykus: muziką, knygas ir degtukus. Nežinau, kiek laiko aš taip galėčiau gyvent. Bet tai nesvarbu. Tokį dalyką sau leisti šiuo metu man yra prabanga. Tiesiog neįmanoma imt ir nuo visko pabėgt, išjungt telefono… Tai kur čia laisvė? Jokios laisvės savo gyvenime aš nematau. Bent jau kol kas.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (7)

...

Galima įsimylėti žmogaus kūną, neatiduodant jam savo sielos. Jau žinau, ką tai reiškia. Bet nieko daugiau. Galima daugybę kartų su kuo nors vaikščioti susikabinus rankomis, rūpintis, ilgėtis, laukti, išskirti iš visų kitų, 59 sekundes per minutę galvoti tik apie JĮ, ir net laikyti visa tai meile. Taip buvo jau daugybę kartų. Bet iš tiesų, kas tai yra tikra meilė, aš vis dar nežinau…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (5)

...

aš vėl toli, kur sapnas išskrenda rytais

aš ten, kur vėjas liečia ilgesį sparnais

kur tylą sujaukia širdies plakimas

pažadintos tylių prisiminimų

aš ten, kur žvaigždės naktį krenta jūron

kur norai pildosi į jas bežiūrint

aš ten, kur nėr tavęs…

vienatvei plaukiant

aš egzistuoju

gyvenu

aš tavęs laukiu

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

........

Klysta tie, kurie sako, kad mirtis yra lengviausias problemų sprendimo būdas žmogui, kuris pats ją pasirenka. Tikrai ne lengviausias. Iki to prieinama tik kraštutiniu atveju, esant juodžiausiam sielvartui, nematant prošvaistės, po nesėkmingų bandymų prasimušti, prisitaikyti , net neturint, su kuo pasikalbėti, išlieti širdį, o kaip tik būnant nesuprastam kitų… Žmogus visiškai VIENAS su savo skausmu. Tokiu atveju, mirtis atrodo vienintelis pabėgimas iš pragaru virtusio gyvenimo, savižudybė jam kaip durys, ant kurių parašyta „Atsarginis išėjimas“. Ar galima smerkti tokį žmogų? Ir išvis, kas tokie gali sau leist jį smerkti? Stiprūs žmonės, kurie niekada nepasiduoda? Tie, kurie „dar ne tiek iškentėjo, bet nepuola žudytis“? Dievobaimingieji? Tikintys Dievu?…. Nesakau, kad savižudybė yra „geras“ pasirinkimas. Tiesiog labai suprantu žmogų, paskendusį savo skausme, ir nebematantį visame tame prasmės… Ir pamokslavimai, o juo labiau „psicho“ epitetai čia nepadės.

Bet aš niekada nesupratau žmonių, kurie gyvena iš inercijos. Tokių, kurie gyvena be rankų ir kojų, ir sako, kad džiaugiasi gyvenimu. Gal ir džiaugiasi… Nesuprantu ir tokių, kurie, galima sakyti, vien tik egzistuoja, o ne GYVENA, ir vis tiek – iš paskutiniųjų stengiasi prailginti laiką iki savo apgailėtinos egzistencijos pabaigos… Nesuprantu būtent to, kad jie gyvena tik todėl, kad nemiršta. Na, gal būdama jų vietoj, aš taip pat įgaučiau tą jausmą. Gyvenimo fanatikai… Geriau sudegti, negu lėtai gesti, sakė Kurtas Kobainas, ir jis buvo velniškai teisus….

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

..

Autobuse važiavo liesas senukas, rankose laikydamas neseniai nuskintų gėlių puokštę. Kitoje eilėje prieš jį sėdėjo jauna mergina. Ji vis žvilgčiojo į puokštę. Senukas jau ketino išlipti, bet staiga gėles įbruko merginai, sakydamas:
- Matau, šios gėlės jums patinka. Manau, jog žmona neprieštaraus, kad jas atidaviau jums. Aš jai tai papasakosiu.
Mergina gėles priėmė, o senukui išlipus stebėjo jį. Pro vartelius jis įžengė į mažas kapinaites. (Jack Canfield, Mark Hansen „Atgaiva sielai“)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

tree

man sakė vėjas, kad kiekvienas medis
turi po savo žvaigždę danguje
ir jeigu medžiui nukrenta žvaigždė
lyg neregiui į delnus –
jis žino, kad rytoj jį kirs, deja

visai kaip žmonės jautrūs būna medžiai
jų sielos supas ant šakų lyg tylūs angelai
ir iš žalių delnų gyvenimą nuspėja
visa esmė pasaulio slepiasi tenai

ir kada nors
kai žemėje neliks nei vieno medžio
tik liks jų tiltai per išdžiūvusias upes
visi pasaulio pinigai praras jau savo galią
už juos jau nieko nebenusipirksim mes…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

soap

Šiandien perskaičiau rusų poeto Jan Arlazorov eilėraštį. Tai žodžiai, kuriuos jis parašė likus vos kelioms savaitėms iki mirties. Vis dėlto, kaip teisingai jis pasakė - žmogus sugeba gyventi NEPRIIMDAMAS GYVENIMO. O tada, kai pajunti, kad jis slysta tau iš rankų, iš visų jėgų kabindamasis į jį, pavėluotai (o gal ir ne…) pamatai, kad gal jis dar net nebuvo prasidėjęs: „Štai, kai eisiu į mokyklą, prasidės gyvenimas… /Kai baigsiu mokyklą, prasidės gyvenimas… /Kai baigsiu institutą… /Kai išsiskirsiu su žmona ir vesiu kitą…“. Galima nesuspėti pradėti gerai gyventi.
Aš dabar matau save iš šalies. Vieną dieną degu noru gyventi, o kitą – tiesiog nuoširdžiai nebematau prasmės… Aš nemoku džiaugtis kiekviena akimirka. Bet mane sugraudino tas eilėraštis. Man pasidarė labai gaila to žmogaus! Dėl to, kad jau nebegalėjo įsikabint į gyvenimą iš naujo. Tiesiog yra taip, kaip yra… Na, bet apie mirtį aš turiu savo filosofiją. Tik nežinau, ką aš galvosiu, kai žinosiu, kad turiu labai mažai gyvenimo. Turbūt apie geriausias akimirkas. Vieną kartą perskaičiau gerą mintį apie aštuoniasdešimtmetę senutę. Jos paklausė, koks buvo jos gyvenimas. Ji atsakė: “ Esu patyrusi daug nuostabių akimirkų. Jei galėčiau, stengčiausi jų patirti dar daugiau. Visas mano gyvenimas būtų vien akimirkos!” Tai va.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

....

Negaliu negirdėti tų žingsnių :

bet tai tylios mintys

vaikštančios

nakties takų šešėliais

besislapstančios nuo

ryškių naktinių miesto žiburių

ieškančios ir susirandančios sapnus.

bet kartais

triukšminga tyla

juos nubaido

kaip išgąsdintus paukščius

ir lieka tos mintys ieškot jų lig ryto

kaip akli drugiai.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

aš...

“Žmonės sako, kad laikas geriausias gydytojas. Kokie žmonės? Apie ką jie kalba?! Kai kurie gyvenime patirti jausmai įsirašo neištrinamu rašalu, ir daugių daugiausia gali tikėtis, kad metams bėgant tas įrašas truputi nublanks…”  Nežinau, kas šių žodžių autorius. Bet man atrodo, jie labai gražūs ir teisingi.

Rodyk draugams

Gairės : | 1 komentaras

...

Galėčiau pasirašyti po kiekvienu žodžiu:
„Mano manymu, paprasta sena su religija susijusi problema yra ta, kad religija neleidžia pakankamai įsigilinti į dvasingumą. Ji pateikia daugybę taisyklių, įsakymų, tačiau neskatina užduoti klausimų. Jeigu neišsiaiškinsite gilesnės savo tikėjimo prasmės, pateksite į keblią padėtį. Kaip ir įnikę į maistą, narkotikus arba beribį išlaidumą, šios padėties nepakeisite ir nepasikeisite. Nėra aplinkinio kelio. Jūs privalote eiti tiesiu keliu.
Religija yra labai susijusi su įstatymų laikymusi. Tačiau be širdies ir meilės įstatymai nieko nereiškia. Geriausiu atveju jie padeda pasijusti saugiems, nes jums taip liepta elgtis. Blogiausiu atveju visuomenė pasinaudoja tais įstatymais ir jais pateisina savo veiksmus.“ (Terrie Williams)


...

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

...

mirusios medžių mintys
išbarstytos virš tylinčio ežero
jo dugne lyg akių gelmėje
savo liūdesį slepia ruduo
gal tas ežeras – tai mano ašara?
gal tai veidrodis viso dangaus…?
tik žinau, kad ten visas rudens ilgesys
pasislėpęs nuo viso pasaulio

šiandien aš tas ruduo.

Rodyk draugams

Gairės : | 1 komentaras

...

Nejaučiu artėjančių Kalėdų. Ir ne tik šiais metais. Turbūt nuo tada, kai nustojau tikėti Kalėdų seneliu. Kai aš jį aiškiai ir galutinai praradau, Tikrosios Kalėdos man baigėsi visiems laikams. Ir ne dėl dovanų. Dėl to, kad nustojau tikėt stebuklais. Kai kas pasakytų, kad stebuklų būna… Galbūt kitiems. Vaikystė yra stebuklas. Praradau laukimo džiaugsmą. Jausmą, kai dideliam burbule matydama atsispindinčią didelę savo nosį. užuosdama tikros eglės kvapą, visa širdim jausdavau, kad greit Kalėdos. Pas mane seniai nebūna eglutės… Tik didelė pušies šaka. O spindinčios pusnys Kūčių vakarą liko mano vaikystėje. Liko tik burtai po pagalve apie meilę. Šiemet aš vėl mylėjau. Labai labai. Jei nebegaliu tikėt Tavim – nežinau, kuo galiu pasitikėt. Suaugę žmonės žino, kad stebuklų nebūna…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

lonely bear

Nėra žmogaus, kuriuo aš nuoširdžiai tikėčiau
kuris man būtų spindulys tamsioj širdy
aš ne viena esu. Tik nerandu sau vietos
tų netikrų veidų ir kaukių apsupty.

Matau pro langą skubantį žmogutį
lietaus ir vėjo plakamą šiąnakt…
staiga aš suprantu – tai AŠ skubu per liūtį
dar nežinodama, ar bus man kur šią naktį prisiglaust

Aš atidarius langą pakviečiu užeiti
bet gatvėj liko tuščia ir tamsu.
tik laukia ryto pasislėpę žvaigždės
norėčiau būt viena iš jų……

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (11)

...

Atsimenu filmą, kuriame nuo to, ar mergina suspės į metro traukinį priklausė tolimesnis jos gyvenimas… Viena akimirka, nulemianti „blogąjį“ arba „gerąjį“ scenarijų. Bet vis dėlto, ir vienu, ir kitu atveju jos gyvenimas pasisuko ta pačia linkme… Bet tai tik filmas. Nors galbūt iš tiesų, kad ir kokiu keliu pasirinktum keliaut, nueisi ten, kur REIKIA. Nors ir tektų eiti aplinkeliais… Ir pats tas gyvenimas tuo įdomus, kad galima rinktis. Rinktis POŽIŪRĮ į kiekvieną situaciją. Aš neseniai supratau, kad beviltiškose situacijose slepiasi galimybės kažkam naujam. Iššūkis. O prarandi tik tai, kas buvo NETIKRA - žmones, dalykus…

Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą

...
Kaip galima tikrai pasitikėti kitais žmonėmis, jei aš pati dar nežinau, ko noriu iš jų. Dabar man sunku apsispręst, nenorėčiau nieko įskaudint. Bet iš tiesų, laikui bėgant viskas išaiškės :)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (5)

O aš niekad netikėjau, kad M. Jackson tvirkino vaikus. Jis buvo labai vienišas ir juos mylėjo. Paprastai, žmogiškai ir daug labiau nei sugadintus suaugusius… Ir mirė jis vienišas, nors dabar miliardai liūdi dėl jo mirties.
...

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

...

“Posakis “Žmogus savo likimo kalvis” - man vienas bjauriausių. Pati Būtis (ar Dievas - kaip norite) yra svarbiausias mūsų gyvenimo ir mirties režisierius.” (Doloresa Kazragytė “Lengvi vienatvės atodūsiai”)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

Taste of happiness
sėdėjo mažas angelas ant stogo krašto
galbūt ne angelas
galbūt žmogaus likimas
galvojo jis
kiek daug žmonių pasauly blaškos
ir savo laimę rasti vis mėgina

nors šimtą kartų jie prasilenkia su ja.

nes laimė vaikšto paprastais drabužiais
tereikia pažiūrėt jai tiesiai į akis…
ji taip arti – tik atpažint
ją turim
ir jei ant slenksčio stovi, jos neišvaryt

juk laimė slepias paprastuos dalykuos…

Rodyk draugams

Gairės : | 1 komentaras

...
Aš manau, kad laiko nėra. Yra tik erdvė ir joje judantys kūnai. Nelyginu gyvenimo su upės tėkme… Visas gyvenimas - tai lyg ant ašies sumauti puslapiai: kas buvo, yra ir bus - viename akimirksnyje. Kaip dar galima suvokt amžinybę? Tai akimirksnis. Laiką sukūrė žmonės. Juk taip gyventi paprasčiau.

Rodyk draugams

Gairės : | 1 komentaras

...

Sakoma, kad kartais su žmogum turime tik gražiai pasisveikinti ir atsisveikinti. O su juo bandome kurti santykius, šeimą, planuoti vaikus… Kai tai nepavyksta, nesuprantame - kodėl. O todėl, kad reikėjo tik pasisveikinti ir atsisveikinti.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

...
Radau gerą mintį apie finansinę laisvę:
„Pinigai nėra viskas… Tačiau jie labai panašūs į deguonį. Ir už pinigus nusipirksite daug daiktų:
a) namą - tačiau ne namus
b) lovą - tačiau ne ramų nakties miegą
c) partnerį - tačiau ne draugą
d) linksmybes - tačiau ne ramybę
Aš noriu visų šitų dalykų, ir juos įsigysiu, jeigu gyvensiu teisingai.” (Zig Ziglar)
Sąrašą galima tęsti… Aš noriu būti laisva. Pinigai suteikia laisvę. Gyventi turtingai - tai būti laisvam. O būti laisvam - tai gyventi turtingai. Ir niekas man kitaip neįrodys. Būtent todėl, kad laisvė - tai mąstymo būdas. Aš esu skolinga sau savo laisvę.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)

Man labai patiko viena mintis, kurią neseniai radau Terrie Williams knygoje “Darnaus gyvenimo pamokos”. Ji skamba maždaug taip - gyvenimas nesiunčia mums tokių sunkumų, kurių neįstengtume įveikt… Dabar tai nuolat turiu omeny. Vis dėlto, pernelyg dažnai nuleidžiu rankas.

...

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)

...

Būti mirtingu yra žmogaus esmės dalis… Mano Dievas gyvena mano širdyje.
Kartais žmonės savo sveikatą priima kaip savaime suprantamą dalyką, ir kai ką tik liga išmoko suprast, koks džiaugsmas yra pats gyvenimas. Nemanau, kad reikia melstis ir prašyti Dievo… Dėkingumas už viską, ką turi, yra geriausia malda. Pasirenku tikėjimą tuo, kad gyvenimas yra begalinis…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (6)

...

Gyvenimas yra beprasmis. Jei jis turėtų, kokią nors Dievo duotą prasmę, žmonės neturėtų kito pasirinkimo kaip tik tos prasmės siekti. Aš tikiu, kad mes sukurti tam, kad mes kurtume PATYS, o ne paklustume. Dievas niekam nepaklūsta, o mes sukurti pagal jo paveikslą… Gyvenimas tyčia buvo sukurtas be prasmės, kad būtume laisvi suteikti jam kokią tik norime prasmę. Kiekvieną dieną mes tai darome. Kaip visuomenė ir kaip individai.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (7)

Kartą, kai buvau maža, nusivedžiau savo dar mažesnę sesę parodyt mokyklos. Tada buvau neseniai pabaigus pirmą klasę. Išėjom. Nors toliau kiemo keliaut mama neleisdavo. Aš tais laikais jos neklausydavau… Mokykla buvo tolokai. Keliaujant namo, mus užkalbino vienas dėdė juodais plaukais su barzda (nuo to karto barzdoti vyrai man kelia baimę). Jo mašina buvo pastatyta atokiau nuo kelio šalia miškelio. Jis abejingai mus užkalbino iš bagažinės traukdamas vaikiškų knygelių pundus. „Viską metu lauk!” Aš nors ir nemokėjau kaip reikiant skaityt, bet buvau tikra knygų rijikė. Kur tai matyta – šitiek gero išmeta… Mes su sese išsidalinom knygeles. Tada jis prabilo apie gražias sukneles, kurias taip pat meta lauk… Tik reikia eit į miškelį pasimatuot. Man buvo keisčiausias dalykas tas, kad viskas už dyką. Prisiminiau, kad draudžiama kalbėt su nepažįstamais. Išsigandau. Bijojau, kad mano sesė manęs neklausys ir eis su juo į mišką.
Kai pasakiau jai į ausį, kad čia blogas dėdė ir kad mama gali mušt su „tapke“, ji manęs paklausė. Norėjau kuo greičiau iš ten dingt. O jeigu jis vysis… Bet jis nesivijo. Jis mums pavymui tik pasakė: „Vaikučiai, o šito ar nenorit?“ Kai atsisukom, pamatėm jį maskatuojantį savo lytinį organą. Mano sesė juokėsi, o aš tik dar labiau įsitinau, kad jis nėra geras žmogus. Visą kelią galvojau, ką reiks pasakyti mamai dėl knygelių… Žmonės kartais būna tokie šlykštūs. Šiandien visa tai prisiminiau autobuse, sėdėdama priešais tokį juodaplaukį senstelėjusį vyrą, apaugusį barzda…

Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą

...

“Gal iš tikrųjų mūsų gyvenimas - vien beprasmis tuščias egzistavimas. Tą sekundės dalelytę pagalvojau ar aš noriu toliau gyventi tokį gyvenimą. Pamaniau, ar aš noriu auginti vaikus, kurie jaustų baimę širdyje. Ir tada šmėkštelėjo mintis, jog dangus, ko gero puiki vieta, į kurią galima pabėgti nuo beprotybės. Bet aš dar nepasirengusi keliauti į dangų, ir, ko gero, dangus dar nepasirengęs priimti manęs. Klaikiausia yra tai, kad tie siaubingi konfliktai ir neteisybė man atrodo priimtiniau, nei ta vieta, į kurią vieną dieną visi nukeliausime,- vieta, kur viskas idealu ir tobula. Taigi ta sekundė pralėkė, ir mintimis vėl sugrįžau prie šio bergždžio egzistavimo, kuris man buvo įprastas, ir tiesą sakant priimtinas.”( Melina Marchetta “Kas tu, Alibrandi?“)

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (3)


...

svajojo paukštis pamatyti jūrą
bet jis turėjo per mažus sparnus
aukščiausiam medy lizdą susisuko
į jūrą jam atrodė panašus dangus…

svajojo jis užaugti ir išlėkti
toli, kur mėlyni kalnai išnyksta
plačiais sparnais ledinę bangą liesti
pajusti begalybės vėją. Ir negrįžti

jis nežinojo… Jis tiesiog svajojo
jis jautė, kad jau nebegali pasilikt…
jam apie jūrą pasakojo žvaigždės
žiūrėdamos jam į akis naktim

ir kada nors, kai bus naktis prieš auštant
išskleis jis savo didelius sparnus
ir įsiklausęs vėjo, jis žinos, kad aušrą
jau pasitiks, kur jūron remiasi dangus

    Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (4)



    esu lietaus laše įstrigęs
    spindulys
    graudžiu žvilgsniu pavirtęs
    tirpstančiam rūke
    aš noriu užsimerkt
    ir susigerti su žeme
    kad neberastų manęs
    saulėta diena
    tiesiog aš noriu būt paklydęs spindulys…

    Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą

I believe that heaven is for everyone… I do believe.


Kiek milijonų pačiais baisiausiais kankinimo būdais, deginimais ant laužų ir pan. nugalabijo krikščionybės nešėjai? Kiek milijonų žuvo kryžiaus ir kitokiuose religinuosse karuose? Ar suskaičiavote? Tikintiems kažkodėl rūpi tik tai, ką padarė KITATIKIAI MARKSISTAI-KOMUNISTAI (TAI IRGI RELIGIJA), bet savo šimtmečius trukusių juodų darbų nemato.
Religijos paremtos MELU, gimusiu iš nesugebėjimo paaiškinti kai kurių pasaulio reiškinių ir noro Dievo vardu pasidovanoti sau visą pasaulį. Beveik visų religijų šventuose raštuose Dievai dovanoja visą pasaulį savo sekėjams – t.y. tiems, kurie tuos raštus parašė. Religija - naivių žmonių MULKINIMAS, norint surinkti iš jų materialias vertybes renkančiųjų asmeniniam pragyvenimui.
Religijos veikia draudimo bendrovių principu – surenka iš klientų materialias vertybes – „įmokas“ ir už tai žada jais pasirūpinti po nelaimės-mirties – patalpinti juos į Rojų – amžino poilsio sanatoriją – skirtumas tik tas, kad normaliame versle, bent jau dalis įmokų, atsitikus nelaimei, – avarijai, mirčiai ar pan… pinigai grąžinami aukai ar giminėms., Bažnyčios atveju visi pinigai amžiams nusėda kunigų, vyskupų kišenėse ir Vatikano seifuose. Žinoma, tie pinigai dar naudojami religinės propagandos skleidimui.
Kitas baisus dalykas, kad pvz. Afrikoje, kur kai kuriuose regionuose AIDS paplitimas siekia net 15-50%, krikščionių misionieriai skleidžia mokymą, kad naudotis prezervatyvu - nuodėmė ir netgi meluoja, kad prezervatyvai visiškai neapsaugo nuo AIDS. Dievas Dievu, bet afrikiečių atžvilgiu, tokia netoliaregiška ir kvaila krikščioniška propaganda yra ne kas kita, o tikrų tikriausias GENOCIDAS!!! Dėl to reikalauti iš žmogaus, kuris turi visą informaciją apie krikščionių darbelius pasaulyje bei neigiamą nuomonę apie religiją, pagarbos tai krikščionybei ir nuolankaus tylėjimo (kai kiti yra apgaudinėjami ir mulkinami) nesuderinama su blaivia logika ir geranoriškumu – žinoma, patys eiliniai tikintys logika ir nepasižymi, nesuvokia gerai nei savo veiksmų nei susidariusios situacijos.

VISOS RELIGIJOS - MELAS – TIKRA PASAULIO TRAGEDIJA.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (10)



Kaip ten bebūtų, aš vis tiek kartais pagalvoju, kad esu laiminga. Nors man pastoviai atsitinka keisčiausi dalykai ir kartais atrodo, kad virš manęs skraido juodas debesėlis. Šiaip ar taip – viskas paprastai baigiasi geriau nei galiu tikėtis. Laikui bėgant pastebiu, kad iš tiesų man reikia ne tiek jau ir daug. Turiu savo erdvę, muziką, pro langą matau savo medį (kitus jau iškirto. Žmonėms visada maža saulės)… Turiu žmones, kuriuos myliu. Man nereikia krūvos žmonių, nes žinau, kad iš tos krūvos atsiras tik du ar trys, kuriems išdrįsiu paskambint vidury nakties atsitikus nelaimei… Nors šiaip gyvenime reikia sutikti ir pažinti kuo daugiau ir pačių įvairiausių žmonių. Aš taip galvoju. O draugai tai kas kita. Anksčiau prisirišdavau prie daiktų. Dabar pagaliau suvokiau, kad daiktai tarnauja man, o ne aš jiems… Nes vieną dieną gali jais taip ir nespėt pasinaudot pagal paskirtį. Aš manau, kad turiu pakankamai – šią akimirką, ji yra svarbiausia, nes praeitis ir ateitis egzistuoja tik mintyse. Galų gale, ir ta pati ateitis priklauso šiai akimirkai…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (6)


Ar reikia prisirišt prie žmonių? Man ne. Padariau tokią išvadą. Kai būnu nuoširdi ir atvira – dažniausiai prašaunu. Man to nereikia. Aš net nepykstu, nes dabar man giliai tas pats. Tiesiog supratau, kad nereikia aklai pasitikėti. Kartais draugai įskaudina, išduoda, MELUOJA. Galų gale ir pati ta draugystė paremta abipusia nauda… Bet aš iš to problemos nebedarau. Visų pirma todėl, kad žmonės VISADA turi pateisinamų priežasčių tokiais būti… Tai tiesiog yra jų reikalas tokiais būt. Mano reikalas neimti į širdį. Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau susipažįstu su savim.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (6)

...
>

Gera, kai pavyksta atsikratyt šlamšto. Kažkada ir šlamštas buvo GĖRIS… Sudėjau viską į dėžutę ir nugrūdau kuo toliau į pasąmonę, kad neberasčiau. Aišku, geriausia būtų mest lauk. Bet tame ir esmė, kad galva tai ne kompiuterio kietasis diskas… Pas mane tokių dėžučių daug. Vienos didesnės, kitos mažesnės. Kai kurias iš jų kartais susirandu, atidarau, nušluostau dulkes… ir atgal padedu. Ir būna gera.:) O kitas nugrūdu į toliausią kampą, kad voratinkliais apaugtų. Šita viena iš tokių. Ten gražus jausmas gyvena… Tik jis niekam nereikalingas. Net man. Todėl, kad sukelia liūdesį. Tai taip aš ir tvarkausi.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (5)

.../>

Žmonės tūkstančiams jausmų suteikia meilės vardą. Paskui jie sako, kad meilė baigiasi. Po trejų metų… O aš sakau, kad tada ji net neprasidėjo. Nes ji nepasibaigia. Yra varinės monetos ir yra saulė. Kai kurie žmonės jų prisirenka pilną širdį ir, kai ji būna tokia sunki, kad jie per tą varinį spindėjimą nebemato tikro saulės spindulio, jie sako, kad meilė trunka trejus metus. Meilė neturi nei pradžios, nei pabaigos: ji visada buvo. Ir, kai atpažįsti jos akis iš tūkstančio kitų akių, supranti, kad tu visada ėjai pas ją. Aš taip galvoju.

 

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (12)

baltą šokį mėnesienoj
šoka plaštakė didelėm akim
nors miega jau sidabro pieva
bet ji viena dar nenurims -

nes jos gyvenimą naktis sapnuoja…

basa ji nuo žiedo ant žiedo vis eina
ir byra ant žemės mėnulio lašai
kaip ašaros vėsios
kaip akys mergaitės
jie vienas po kito užgęsta liūdnai

o žvaigždės dar miega virš mėlyno miško

ji šoka taip tyliai, kad jų nepažadint
tyliau už plakimą širdies
ir už tylą
ir jei rastų liepsną, kuri ją sudegins
ji jai su džiaugsmu atiduotų likimą

už didelę didelę šviesą…



Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą
...

vėlų vakarą
ant medžio šakos
vabaliukas toks vienišas sėdi
prisiglaudus prie medžio širdies
buvo gera kartu patylėti
apie viską
ir apie nieką

tik rankas reikia medžiui ištiest
kad nuskintų jis žvaigždę, kuri
vabaliukui šią naktį gražiausia
kad nešiotų ją savo širdy
kad nušviestų ji kelią tamsiausią

vabaliukas žinojo, kad medis
visada liks geriausias jo draugas


Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

- Vieną dieną mačiau saulę leidžiantis keturiasdešimt tris kartus!
Ir, kiek palaukęs, pridūrei:
- Žinai… kai taip liūdna, tai mėgsti saulėlydžius…
- Tą dieną, kai tu keturiasdešimt tris kartus žiūrėjai, kaip leidžiasi saulė, tau
buvo irgi liūdna?
Bet mažasis princas nieko neatsakė.
(Antoine’o de Saint-Exupéry “Mažasis princas”)

Rodyk draugams

Gairės : | 1 komentaras
        

          Baigiau žiūrėti “Dexterį”. Paskutinę seriją. Nerealus serialas. Vienas geriausių. O gal ir pats geriausias iš mano matytų. Ir ne todėl, kad žavėčiaus žudynėm ar kaip jis tai daro. Man tiesiog buvo įdomus jo požiūris, ir kaip jis iš viso to išsisuka… Ir išsisuko. Taip ir turėjo būti. Kitaip jis nebūtų jis. Tai žudymo menas. Tai įmanoma, kai neturi žmogui būdingų jausmų…

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)




    Paskutiniu metu pastebėjau, kad klausau muzikos dėl žodžių. Gal dėl to, kad dabar beveik visą laiką galvoj dėlioju kokį nors eilėraštį. Kur einu, ką darau…Tiesiog nebetoleruoju mėšlo. Susinervinu. Nebent daina turi kokių nors mielų asociacijų su kažkuo. Tada kitas reikalas.

Rodyk draugams

Gairės : | 1 komentaras
...

mažas vabaliukas turi mažą sparnuotą širdelę

kai nusileidžia saulė -

širdelė žino, kad nemiegi…

suglaudusi sparnus ji ant tavo lango tyliai rymo

ji švyti…

ir siunčia tau saldžių sapnų už vabaliuką

iš žydinčios pievos


Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (8)


vienam širdies kampelyje prie didelio lango
aš palikau vietą tau.
nors tiek daug kitų širdžių ir širdelių
pas mane apsilanko
o kitos pasilieka…
bet aš žinau
kad geriausia vieta - su vaizdu į saulėlydį
skirta vien tik tau.
gali neateit ir neišgirst
tiek to
nes mano širdis plaka paukščio krūtinėj
o paukščiai laisvi ir išdidūs…



Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

išėjo mažas paukštis pasivaikščiot
ir pasvajot prie ežero
kur nardo aukso žuvys
sėdėjo jis ant kranto visą naktį
galvodamas apie sparnus
kurių neturi

sparnai - didžiausia jo svajonė

o ant šakos maža žvaigždutė supos
norėdama nukristi jam į širdį
priglaust prie jo blakstienų savo lūpas…
žvaigždė besparnio paukščio
sapną girdi

jis gražesnės žvaigždės nebuvo matęs.

Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą

prie mano vienintelio lango

žydintis medis stovėjo

po juo palikau savo širdį

šiąnakt mėnesienoj

kad ji paklausytų

kaip mažas paukštelis dainuoja

apie gyvenimą

tolimą žvaigždę

kaip šypsosi Dievas

ir klausėsi mano širdis

visą naktį

gulėdama žydinčio medžio pavėsy

ir viską į savo širdį dėjo…

Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą


Neseniai atradau V. Kernagį. Tik dabar. Aš net neįsivaizdavau, kad ta muzika taps mano dalim. Mano namai pilni jo dainuojamosios poezijos. Vis dėl to jis gyvas kiekvieną kartą, kai jo klausau. Mirtis nereikšmingas dalykas žmonių gyvenime, jei tiek palikta… Žinau, kad tai kai kam sunku suvokt. Mirčių yra labai daug, o gyvenimas vienas.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (2)

-  Ateikit  prie skardžio.

- Negalime, mums baisu.

- Ateikit prie skardžio.

- Negalime. Nukrisim!

- Ateikit prie skardžio.

Jie atėjo.

Jis juos pastūmė.

Ir jie nuskrido…

Ateikit! Skrisime drauge. (Guillaume'as Apollinaire'as)


Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą


per visą naktį


 paukštis nemiegojo


jis klausė


 ką lietus kalbėjo su žole


kaip meilės laikrodis


krūtinėj medžio plakė


kaip vaikas mamą


šaukėsi sapne




pamiršęs, kad ji niekad neateis




o angelas pažadintas


jo šauksmo


jį apkabino žydinčiu sparnu


lange rasotos akys paukščio


sakė: “aš taip arti, arčiau būt negaliu…”



tos akys priminė jo mamą.






Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą

…ten sniegenos žvelgia pro langą -

sužvarbusį veidą žiemos

kas rytą jos ten apsilanko

į širdį pabert šilumos

kai ilgesiu sninga kas naktį

ant vienišo vaiko širdies

jos skuba kas rytą atlėkti

raudonais žiedais sužydėt

jo vaikišką sapną paliesti

sparnais

 ir jo tylą išgirst

dangaus žydrą skliautą atnešti

į mažo našlaičio akis

Rodyk draugams

Gairės : | rašyti komentarą


     
Vienas toks senelis iš gretimo namo - tikras kačių mylėtojas. Tiek kartų jau mačiau aš jį pro langą, nešant maisto katinams. Vaizdelis toks: jis pats vos paeinantis, su dubeniu rankose, o priekyje būrys katinų bėga, jie jau žino vietą po krūmu :). O iš paskos dar keletas pavėlavusių. Tai va. Man tiesiog miela! Koks jis vis dėl to nuoširdus. Tas senelis. Kad taip jaučia, kad katinas gal alkanas, kad jam sunku. Linkiu jam daug sveikatos.

Rodyk draugams

Gairės : | komentarai (5)