ViskasApieLaurą

Patys geriausi dalykai atsitinka netikėtai. Bent jau man. Greitai išsikrausčiau iš nuomojamo namelio - vasarnamio, nors planavau tai daryti tik prieš ateinant žiemai. Ir į užsienį jau neišvyksiu. Nors nieko aš nežinau. Na, bent jau artimiausiais metais to daryti aš neplanuoju. Kaip sakau, nieko juk negali žinoti, nespjaunu… Dabar gyvensiu su savo mieliausiu draugu. Jau antra diena čia gyvenu su visais daiktais. Man tik labiausiai gaila, kad spinta tokia maža. Ir šiaip, daug tvarkytis teks. Neūkiškas jis žmogus tvarkos atžvilgiu. Bet aš jį myliu. Jis man labai geras. Įdomiausia tai, kad niekada negalvojau, kad kada nors būsim pora. O dabar turiu ne tik geriausią draugą, bet ir rūpestingą mylimą žmogų viename. Ir už ką tokioms raganoms, kaip aš, nuskyla tokie vaikinai?? Na, bet tikrai keičiuosi į gerąją pusę. Dėl jo.

P.S. Šiandien klausau: Paolo Nutini (man jis neatsibosta)

šiandien liūdesys mano primena jūrą.
stebiuosi, kaip telpa jis mano širdy.
belieka nugrimzti į visišką tyla
nebejaust
negirdėt
ir šviesos nematyt.

Man nerūpi, kas ką valgo. Dėl manęs gali ir taburetės koją graužt. Bet man labai nemalonu, kad aš, būdama vegetarė, tarp kitų, ne vegetarų, dėl jų pašaipos turiu jaustis kaip iš mėnulio iškritus. Juo labiau, kad tai darau tikrai ne dėl mados ar populiarumo! Yra daugybė priežasčių. Tik aš jau net nebenoriu niekam nieko įrodinėti ar pult į kraštutinumus, kad mėsos atsisakymas yra geriau. Aš sutinku, kad žmogaus kūnas yra pritaikytas valgyti mėsą…badmečiu, norint išgyventi. Puikiai žinau, kad žmogaus organizmo ląstelę sudaro kalis, vanduo ir natris. Todėl turėtume gauti pakankamai kalio ir, kad daug jo netekus, gali prasidėti įvairios psichikos ligos. Kuo ir yra neretai įžeidinėjami vegetarai. Tačiau juk yra daug alternatyvaus maisto šaltinių, kuriuose yra pakankamai kalio!… Bet šiaip ar taip, aš esu įsitikinusi, kad bet kurio gyvūno mėsa, jei jis yra išaugintas ne natūraliomis sąlygomis, kenkia sveikatai. Ir tų nuodingųjų medžiagų (antibiotikų, hormonų ir kt. kenksmingų priedų) gauname daug mažiau nei naudingųjų. Aplink daug skanaus ir sveiko maisto be mėsos! Suvokiu ir tai, kad šiais laikais užteršta viskas. Bet daug kartų įsitikinau, kad valgydama mėsą jaučiuosi prasčiau. Man net darosi šlykštu. Be to, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis rekomenduojama vegetariška dieta. Bet tai nebuvo pagrindinė priežastis, paskatinusi mane atsisakyti mėsos. Susimąsčiau apie tai, kad gyvūnai irgi nenori būti žudomi. Jie kankinasi auginami tomis siaubingomis sąlygomis. Gyvūnus aš myliu, ir skirtingai nei kai kurie, teigiantys, kad juos myli, jų nevalgau. O aš negaliu valgyti to, kam jaučiu empatiją. Aš nesiklausau Rytų filososofijos išminties, nors jai ir pritariu. Aš tiesiog taip jaučiuosi. Ar tai mažas argumentas? Tam, kas to nesuvokia, siūlyčiau paimt šautuvą ir pabandyt nušaut gyvūną, savo rankom durt kiaulei į širdį, nukirst vištai galvą… Aš su tokiu žmogumi jau nebeturėčiau diskusijos. Taip, žmonės sutverti žudyti.
Pasaulį užplūdo vartotojiškumas, ir visa tai veda link susinaikinimo. Retas pagalvoja, kad atsisakius mėsos mažinamas badaujančiųjų skaičius. Juk užauginti vienam kilogramui mėsos reikia 16 kilogramų grūdų… Be to, mėsos apdirbimo kompleksai labai teršia aplinką. Tai didelė ekologijos problema. Amerikos dietologų asociacija teigia, kad silpnybė mėsai ir atsirado XX a. atsiradus šaldytuvams ir užplūdus vartotojiškumo bangai. Didesnį savo istorijos tarpsnį dauguma maitinosi daugiausiai vegetarišku maistu…
Tiesiog aš taip galvoju. Aš tik maža žmonijos dalelė. Taip galvojančių vis daugiau… Pradėjau nuo savęs. Skanaus.

“Jutau neaiškų liūdesį, kuris lyg akmuo buvo paskendęs manyje. Bet visvien užliedavo kažkokia pašėlusi viltis, ir jis pasikeisdavo, kažkaip susimaišydavo su ja. Viena pavirto kitu - liūdesys, viltis, vėjas, vakaras… Tokią akimirką mane suėmė keistas jausmas, man pasirodė, tartum išties tai ir yra gyvenimas tikrąja prasme, o gal net ir laimė: meilė, kurioje buvo tiek ilgesio, baimės ir tylaus žinojimo.” („Trys draugai” Erich Maria Remarque)

Mama kažkada man pasakojo, kad, kai laukėsi manęs, skaitydavo daug poezijos. Tikriausiai todėl aš ją taip mėgstu. Seniau, knisdama spintas, esu radus mamos jaunystės eilėraščių. Dar dabar prisimenu tokį vieną, kuriame buvo man mieli žodžiai. Neatsimenu, bet skambėjo lyg ir taip: “Manyje auga mažas žmogutis… Ką jis jaučia? Ar girdi, kaip su juo kalbu?…” Anksčiau su mama buvom artimesnės. Daug daug kartų artimesnės. Ir ji man sakydavo, kad maža aš buvau labai gera. Ir labai graži buvau, kai buvau maža. O aš atsimenu, kad buvau labai nedrąsi. Prisimenu ir tai, kad vienąkart nubudus šaukiau mamą, kuri buvo trumpam išbėgus, ir atėjo kažkokia moteris, kuri buvo jauna, labai panaši į mano mamą jaunystės nuotraukose, šviesiais plaukais. Ji mane nuramino ir pasakė, kad mama tuoj ateis. Aš net palaikiau ją mama. Kai grįžo mama, aš jai pasakiau apie tą moterį, o ji pasakė, kad namie nieko nebuvo, ir aš tik susapnavau… Nesąmonė. Tikrai prisimenu tą moterį. Gal tai jos angelas? Norėčiau iš tiesų patikėt angelais.
Man labai neramu dėl mamos. Nuo manęs nieko nepaslėpsi. Jaučiu, kad yra blogiau nei pasisako. Bijau, kad tiek laiko iššvaisčiau vėjais, ir kas baisiausia - mūsų konfliktų buvo gal net daugiau nei apsikabinimų. Nežinau, kodėl, bet paprastai man būdavo sunku prieit, prisiglaust prie mamos. Kai nesutari ir lieki nesuprastas, tiesiog neišspaudi tų žodžių: “Mamuliukai, kaip aš vis dėlto tave myliu…”.
Tikiuosi, kad gal viskas nėra taip rimta, kaip aš dabar įsivaizduoju. Tikiuosi… Dabar ji viena. Sako, kad labai manęs pasiilgsta. Paskutiniu metu mūsų gyvenime netrūksta akibrokštų… O aš kiekvieną vakarą verkiu. Ir šiaip, anksčiau aš į mirtį žiūrėdavau filosofiškai. O dabar, pagalvojus apie tai, mane apima siaubas. O jei tai visiška nebūtis… Bandau įtikinti save tuo, kuo dar labai neseniai tikėjau - Dievu. Bet aš vistiek bijau. Norisi įsikabinti į tai, kas man artima ir brangu, ir nepaleisti. Ji vienintelė mane beatodairiškai MYLI. Vienintelė!!! Rašau ir ašaros kapsi ant klaviatūros. Bet kompiuteris atlaiko daugiau nei žmogus. Su žmonėmis man paskutiniu metu tapo sunku.

aš lašeliais pabirus ant voratinklio gijų…

Nieko nėra amžino. Nieko nėra išliekamo. Nieko. Turi akimirką, kurią gyveni, ir neturi. Laikas yra pats baisiausias dalykas pasaulyje. Mums atrodo, kad jis skuba ir dingsta į nebūtį. Taip, kaip ir mes… Vos gimdami, su pirmu įkvėpimu, mes jau įkvepiam mirties, kiekvienas širdies dūžis mus link jos artina. Todėl žmogus susigalvojo amžinybę. Kaip svajonę… Kiekviena meilė taip pat nori būti amžina. Ir tai yra jos amžina kančia. Gerai aš tai žinau. Nors meilė ir geras dalykas, bet gadina charakterį… Ir aš nepakenčiu, kai žmonės maišo skirtingus dalykus, būdami toje euforijoje. Niekad nesupratau to galvijiško veržimosi viens prie kito, visų tų plepalų apie įsimylėjusių sielų susiliejimą. Ir to negalėjimo peržengti savo pačių ribų… Išsiskyrimai būtini tam, kad pajusti, ko vertas pats buvimas kartu. Kokia tai laimė. Visa tai - mirgančio jausmo ILIUZIJA, kuriai būtina įtampa. Nes turėdamas ją , jau savaime jos netenki. O laisvė yra daug brangesnė už meilę. Bet tai supranti tik per vėlai. Vis dėlto, kai pagalvoju, man visai nesvarbu, ar bus ilgas mano gyvenimas. Nesvajoju nugyventi šimto metų. Gali man to niekas nelinkėti per gimtadienius (jie man taip pat nesvarbūs). Man daug svarbiau, kad kiekvienoje mano dienoje būtų kuo daugiau gyvenimo. Dabar galėčiau daug ką atiduoti už galimybę vėl išgyventi tas akimirkas, kai galėdavau vasarą miegoti po atviru dangumi. Iki užmiegant stebėti žvaigždyną. Ir visai nesvarbu, ar tada aš visiškai viena, ar ne. Man atrodo, kad tokios akimirkos vienumoje padeda išgyventi. Nes per savo gyvenimo sumaištį aš dažnai neįsiklausau, ką sako mano širdis.

tokia tyla per visą dangų nusidriekus

ne tik per dangų - ir per mano širdį

kad aš girdžiu

kaip aidas parneša mintis

kurių nenoriu aš atgal priimti.

ir savo sielos išvirkščiu apsiaustu

bandau aš prisidengt nuo jų

tačiau - deja…

todėl norėčiau tapt paukščiu

bent vieną naktį

pakilt virš visko

pasijaust laisva.

Apie tokį orą, koks siautėjo šiandien, mano bendradarbė Kiaulytė sako: “velniai ženijasi” :). Panašu. Ir atitinka mano būseną. Jau kelintą dieną labai nesveikuoju. Čia tikriausiai kaltas praėjęs savaitgalis, kai atsisagsčius striukę, beveik pusnuogė laksčiau po lauką. Negana to, dar šlapiom kojom. Kažkas baisaus. Tikriausiai tada, kai dievulis dalino protą, aš stovėjau prie šviesių plaukų… Dabar per mano linksmybes kenčia mano gerklė ir visa krūtinės sritis. Plėšte plėšia skausmas, net kosulio neturiu, nes būtų pernelyg skauda. Velniava nesikeikiant… Darbe vis nusimuilinu pertraukėlėms ir geriu tą ŠLYKŠČIĄJĄ arbatą su imbieru, pailsiu ir vėl stoju dirbti. Tikiuosi, tas imbieras greičiau padės. Nes pavargau ją gert. Tas skonis… Net fui. Šiandien keliauju į žaliąjį vakarėlį ar kaip jis ten vadinasi. Tiksliai nežinau, bet bus linksma, juk artėja Valentino diena Visiems, kas skaito šias mano rašliavas, linkiu nesirgti Mylėkite ir būkite mylimi, kaip sakydavo mano draugas Aidas. Juk tai geriausias vaistas nuo visų ligų. Iki

P.S. Tai mano labai pasiilgta katė Na, čia ne į temą

Kauną užgriuvo sniegas! Norėčiau daug fotografuoti tokią snieguotą žiemą. Bet visą dieną sukuosi tarp kalėdinių žaislų ir dekoracijų. Kartais ir naktį. Paskutiniu metu tenka dirbti ir naktimis… Po tokios naktelės jaučiuosi lyg gavus šlapiu skuduru į galvą. Paskui miegu kiaurą parą. Atsibundu, kad išsivalyčiau dantis, ir vėl krentu į lovą. Užtai sapnai kokie gražūs ir spalvoti. Paskutiniu metu mano dienos tokios chaotiškos. Kaip ir mano spintoj ir už jos ribų esantis skudurynas. Vieną dieną nubudau, sėdėjau lovoj ir apžvelgdama kambarį, pamąsčiau, kad reikėtų imtis tvarkos… Nuo ko pradėt? Nebent sukraut viską į krūvą ir padegt. Bet jau, kai pradėsiu tvarkytis, net Bildukui neliks vietos. O po Kalėdų, kai atsiras daugiau laiko, pasidovanosiu sau šuniuką. Viskas. Rimtai apsisprendžiau;) Pasiimsim su drauge po kokį nors vieną iš prieglaudos. Mane pribloškė tas gaisras “Penkių pėdučių” prieglaudoje. Negaliu apie tai kalbėti. Klaikuma.

Paskutiniu metu daug klausausi Coldplay dainų. Tokia nuotaika. Arba AHA dainos “Foot Of The Mountain”‘. ;) watch?v=HbG69SAZUKw Čia šiaip, ne į temą.

Niekaip negaliu sušilti. Mama man atvežė kailinę liemenę. Su ja jaučiuosi kaip meška. Anksčiau nemėgau vilnonių kojinių, bet dabar net miegu jas apsiavus. Po šimts!!! Kas per šalčiai… Na, šiandien šilčiau. O prieš kelias savaites žmogus, kuris augina triušius, pasakė, kad žiema nebus šalta, nes jo triušiai ploni. Nieko tie jo triušiai neišmano, nes mano katinas storas kaip batonas.
Jau žinau, ko prašysiu Kalėdų senelio. Kad padovanotų vasarą. Arba ne. Geriau jau amneziją. Reikia užmiršt vieną žmogų. Vėl reikės imtis to paties: uždaryt niekam nereikalingą jausmą į dėžutę ir nustumt giliai į pasąmonę, kad voratinkliais apaugtų. Tik šįkart jos dangčio jau nebekilnosiu ir dulkių nebenuvalysiu. Nebenoriu jau. Sėkmės jam, nes jis yra labai geras žmogus. Man kažkaip net nebeliūdna. Ir išvis, norėčiau užmigt žiemos miegu. Nieko nebejaučiu, nei liūdesio, nei nusivylimo. Kažkokia tuštuma. Esu lyg kokiam vakuume. Norėčiau, kad tai ir nesibaigtų.

P.S. Nuotraukoje mano katė blondinė kaip ir aš.

Sakoma, kad geriausi pasaulio mokslininkai tiki Dievo egzistavimu. Aš taip pat tikiu. Žinoma, į religijas man nusispjaut. Apie tai jau rašiau… Bet paskutiniu metu dažnai nueinu į bažnyčią. Ne dėl to, kad išklausyčiau mišias. Tai visiška nesąmonė. Ir išvis, manau, kad mišios skirtos avinų bandai… Lai neįsižeidžia tie žmonės, kurie jas priima rimtai. Dabar nekalbėsiu apie tai. Tiesiog einu ten todėl, kad mane traukia sakralinė aplinka. Paskutiniu metu labai. Aš ten, kaip niekur kitur, galiu susikaupti maldai. Mano maldos labai paprastos;) To net nepavadinsi maldomis… Juk žodis “malda” reiškia maldavimą. Man malda yra dėkingumas už viską, ką turiu, kad paskutiniu metu 95 procentai mane supančių žmonių yra man geri. Man nereikia įrodymų, kad egzistuoja Dievas. Jaučiu jį visa širdim, nes aš jo dalis. Mano širdis pilna meilės jam. Tai vienintelė mano atrama šiuo keistoku mano gyvenimo laikotarpiu;) Žinau, kad viskas bus gerai.

Kam tie debesys, kai yra dangus.

Šiandien pirmoji mano likusio gyvenimo diena. Kodėl nepradėjus jos kitaip?:) Nepaisant visko, aš esu laimingas žmogus. Sugebu atskirti pelus nuo grūdų…. Tikrus žmones nuo netikrų. Nesigailiu nieko, ką esu praradus, nes tai, ką praradau - yra netikra ir man nebereikalinga.:) Aš tik pavydžiu tiems žmonėms, kuriems užtenka labai mažai, kurie gali tenkintis trupiniais nuo duonos kepalo. Aš taip negaliu. Pavydžiu tokiems, kurie nejaučia gailesčio nuvytusiai gėlei, nes bus kitų, gražesnių gėlių… Ir tokiems, kuriems saulėlydis - tai tik dar vienos dienos pabaiga. Pavydžiu… Aš taip negaliu.
Aš verta daug daugiau nei kai kam atrodo.

Kai buvau maža, į namus nešdavau benamius gyvūnėlius… Tik jų laikyti mama neleisdavo. Mes nelaikėm gyvūnų. Pirmasis katinas, a. a. Pilypas, atsirado tik aštuntoje klasėje, ir grynai per atsitiktinumą… O šiaip, gyvūnai mūsų namuose buvo nepageidaujami. Aš labai myliu ir šunis, ir katinus. Na, visus gyvūnus myliu. Ir man, tiesą sakant, jų gaila daug labiau nei žmonių… Nepradėsiu aiškinti, kodėl. Bet gaila labiau, ir taškas. Susirinkčiau, jei tik galėčiau, visus benamius po savo sparnu. Žemai lenkiuosi tokioms tarnyboms kaip „Pifas“ ir kitoms, kurios jais rūpinasi. Linkiu tiems žmonėms visko, kas geriausia.
Prisimenu, kad mūsų kieme gyvendavo vilkšunė Saiga. Ją mylėjo visi vaikai. Ir tai labai gerai, nes jos neskriausdavo, pašerdavo. Ji turėjo labai graudžias akis. Daugumos šunų akys būna liūdnos. Toks mielas buvo šuo. Labai jaukus. O dėkingumas tiesiog per kraštus liedavosi. Pamatydavo ji kokį nors savo geradarį kiemo horizonte, tai iš to džiaugsmo šokdavo ant jo, parversdavo, visą veidą aplaižydavo Ir niekaip to neišvengsi. Stengdavausi, kad ji manęs nepamatytų, nes buvau maža, ir ji mane parversdavo. Bet ji turėjo akylas akis… Štai, vieną kartą buvau pasipuošusi ir turėjau eiti į svečius. Atsargiai išėjau į kiemą, pro kampą apsidairius, ar nėra Saigos. Jos nebuvo. Pagalvojau: „ačiū dievui!“, ir tiesiai į gatvę. Jau buvau nuėjus gerą kelio gabalą. Atsisukau, o ten Saiga, kiek įkabindama skuodžia link manęs. Už nugaros dulkių debesis… O ne! Ir aš jau guliu. Saiga su visais džiaugsmais ant manęs… Toks buvo šuo. Vienąkart ją kažkas išvežė nušaut. Skaudi jos istorija buvo.
Atsimenu, kad parsivesdavau vieną šunį į laiptinę ir paguldydavau prie savo durų ant kilimėlio, nes būdavo šaltos žiemos naktys. Viena kaimynė jį spardydama vydavo lauk. Stora, lašininė boba. Tokios nežino, kas yra badas ir šaltis. Bet aš vistiek jį parsivesdavau…
Kai kurie žmonės tiesiog nesupranta, kad gyvas padaras turi jausmus. Nesuvokia, kaip jis, gyvūnas, gali jaustis blogai. Ypač pykstu dėl požiūrio į katinus. Vieni žmonės mano, kad juos šerti yra blogai, nes tada neva skatinamas jų veisimasis. Tai, pagal jų logiką, geriau, kad jie badautų. BADAUTŲ… Yra juk kitų, civilizuotesnių prevencijos priemonių. Koks BUKAS požiūris. Vakar taip ir pasakiau vienam draugui. Pats augina vėžlį, galėtų ir kitus užjausti. Keisti tie žmonės.

Pas mane gyvena bildukas. Kol kas mes gražiai sutariam. Tikriausiai dėl to, kad mažai būnu namie.

Buvo labai ankstyvas pavasaris. Miške ant sniego piešiau gėles, kad greičiau atsibustų gamta. Kiek save prisimenu, aš visada labai laukdavau šaltojo metų laiko pabaigos. Nekenčiu darganų, tamsos. Ir tos pačios žiemos, kad ir kokia graži ji bebūtų… Tada viduj šalta. O dabar sėdžiu, žiūriu pro langą, nuotaika lygiai tokia pati kaip K. Smorigino dainos “Paukščiai”. Nenoriu čia rašyti pesimistinėm gaidom, kaip kokia emo, bet tikrai suknistai liūdna dėl visko, kas dedasi paskutiniu metu… Kiekvieną dieną iššūkiai. Neturiu nei vieno žmogaus, kuriam galėčiau VISKĄ pasakyti. Nepasitikiu mama. Ji mane dažnai įskaudina. Suprantu, kad ne blogo linkėdama… Bet vistiek. Mūsų emocinis ryšys labai silpnas. O šiandien grįšiu į naujus namus. Mano kambarys bus šviesiai mėlynas. Gyvensiu visiškai viena. Kaip visada ir norėjau. Gal viskas tik į gera.

“The Soul would have no rainbows if the eyes had no tears…“

Vienas mažas berniukas labai mėgsta plaukioti. Jis nevaldo nei kojų, nei rankų. Jo mama atsineša jį į baseiną ir jis plaukia, judindamas tik kūną ir galvą. Matytumėt, kokios laimingos tada būna jo akys. O aš kažkada neįsivaizdavau, kaip galima jaustis laimingu, esant tokiai būklei. Dar ir kaip galima! Norėčiau, kad kada nors tas berniukas paplaukiotų su delfinu… Pačios gražiausios ir geriausios akys pasaulyje yra delfino akys. Ir jie labai myli vaikus.
Rašau apie šį berniuką ir galvoju, kokie skirtingi dalykai padaro žmones laimingus. Tik ta būsena, kai būnam laimingi, tikriausiai visų ta pati. O to berniuko mama tikriausiai laimingiausia būna tada, kai jos vaikas jaučiasi gerai. Kažkodėl jaučiu, kad jis jai brangesnis už kitus jos vaikus. Bent jau man taip būtų. Ir būtent todėl, kad jis trapesnis už kitus, kad jam skauda, ir kad savo vaiko skausmą beveik fiziškai jaučia ir pati jo motina… Žmogus neįsivaizduoja, koks jis gali būti stiprus. Jis nežino, kol nepamato, kad kitos išeities jis tiesiog neturi.
Paskutiniu metu daug galvojau apie panašius dalykus. Vienu metu buvo kilę minčių dėl savanoriavimo. Kol kas dar tuo neužsiimu. Nepasitikiu savim arba nerandu tam laiko… Neseniai perskaičiau vieno berniuko pasakojimą. Jeigu įdomu, papasakosiu ir jums:
„Esu per mažas žaisti futbolą ar beisbolą. Man dar nėra aštuonerių. Mama sakė, kad žaisdamas beisbolą negalėsiu greitai bėgti, nes buvau operuotas. O aš mamai pasakiau, kad man ir nereikės greitai bėgti. Žaisdamas beisbolą aš išstumsiu visus juos iš aikštės, o tada galėsiu vaikštinėti.“ (Edwardas J. McGrathas jaunesnysis „Neįprastas požiūris į gyvenimą“).

Nori nenori, bet kapitalistinio gyvenimo sistema įtraukia kaip smegduobė. Kuo labiau kapstausi, tuo gilyn. Turbūt iki mirties kažkam uždirbinėsiu pinigus. Smaugs iš visų pusių! Savo dalies vis reikalauja tie pikti laiškai ir sąskaitos (kai kurios iš jų beveik už orą!…). Visi tie dalykai kas mėnesį reikliai baksnoja į mano piniginę. Jaučiuosi kaip tas nusikaltėlis, kuriam reikia susimokėt baudas. Atsiranda kaltės jausmas, kad nesugebu laiku visko susimokėti. Kiekvienas krustelėjimas kainuoja pinigus. O ir moku už tai, kad susimoku. Absurdas. Šiandien aš tokia pikta, kad noriu muštis. Šiaip jau, kartais dėl šventos ramybės ir dar likusių sveikų nervų ląstelių susimoki daugiau ir nedraskai akių dėl permokėjimo.
Norisi paspaust escape:) Ir tada išsikraustyt į mišką. Toli nuo visko. Bet aš negalėčiau susimedžiot kokio šernioko, nes esu vegetarė… Tektų mist grybais ir uogom. Pasisodinčiau bulvių ir kitų gerų dalykų. Gamta ir ramybė. Paskui mane vis tiek kas nors susirastų ir pasakytų, kad aš skolinga valstybei už suteiktas medicinos paslaugas. Vis dėl to, reikia išmokti taikytis prie visko.

Dabar labai negražiai parašysiu. Bet tai mano dienoraštis, todėl galiu rašyt, kokią tik noriu nuomonę. Nemėgstu aš piktų senų bobų. Tokių - tarybinių moterų. Viršininkių. Kiek teko sutikt – visos tokios ANTŽMOGIAI. Galbūt jas sistema tokiomis padarė… Bet, kai mane priverčia pasijust menkesniu, nereikšmingu, nuolankiu žmogeliu prieš tokias personas, tai norisi tiesiogine to žodžio prasme spjaut į veidą. Arba prasukt iš kulno per ausį, kaip Čakas daro savo filmuose… Pavargau taip jaustis. Išvis, nuo visko pavargau. Ir vien todėl, kad štai, neturiu pinigų, kažkam esu tuščia vieta. Bet aš nesu lygi tokiai senei tik darbe. Gatvėje, kavinėje ar autobuse (ji jais net nevažinėja) mes tokie pat žmonės, su tokiom pat teisėm. Man NUSISPJAUT į jos amžių. Niekada nevertinau žmogaus vien tik pagal jo amžių. Ji dėl to nėra pranašesnė už jaunesnį žmogų, nepaisant patirties, karjeros, padėties… Turiu priežasčių manyt, kad ji viduj supuvus. Ji taip pat privalo mane gerbt, jei jau pati tokia gerbtina.

Sapnavau, kad susiruošiau į kalnus. Kelionė buvo labai ilga. Galų gale mūsų autobusas sustojo kažkokiam kaime, kuris, pasirodo, ir buvo šios kelionės tikslas. Tai buvo nykus kaimas. Aplink nei gyvos dvasios. Tik vienas arklys. Keletas tuščių juodų namų. Bet aplink gražiausi snieguoti kalnai.
Nieko sau, kaip nusivyliau… Ir staiga pastebėjau, kad toli kalnuose išsidėstęs toks baltas labai gražus miestas. Bet man iškart pasakė, kad jis labai toli, ir iš čia tektų keliauti labai ilgai, todėl pasiekti jo neįmanoma. Nusivyliau ir prabudau.
Sakoma, kad sapnams reikia sugalvoti laimingas pabaigas, nesvarbu, kaip jie baigiasi. Tada gyvenime ima labiau sektis. Kitą kartą taip ir padarysiu.

Paskutiniu metu praradau porą „tikrų“ draugų. Bet, kai pagalvoju, jie man tiesiog nebereikalingi. Tas bendravimas neskatino tobulėti kaip žmogui. Jokios naudos. O ir sąvoka „geriausia draugė“ man nebeegzistuoja. Iš to išaugama. Man svarbiausias yra tik mano gyvenimas. Mano jausmai. Nesakau, kad į kitus man nusispjauti, bet jų gyvenimai yra tik atskiros stotelės mano sielos kelionėje. Vienaip ar kitaip jie padeda pažint, kas esu iš tiesų. Net ir patys artimiausi žmonės. Gal ir šlykščiai nuskambės, bet kiekvienos draugystės pagrindas yra abipusė nauda.
Bet aš nemėgstu išsiskyrimų. Būtent dėl to, kad aš arba kiti mane nuvilia. Mano atveju tai nebuvo susipykimas ir niekas neišvyko kažkur toli… Tie žmonės yra šalia, bet labai nutolę. Arba aš pati nuo jų natūraliai nutolau… Ir viskas jau kažkaip nebe taip. Liūdniausi išsiskyrimai - išsiskyrimai mintyse.

Senas smuikas buvo sulaužytas ir subraižytas. Ar verta buvo aukciono pardavėjui dėl jo gaišti laiką? Bet jis laikė jį ir šypsojosi.
- Siūlykite kainą, gerieji žmonės! – Jis sušuko.
- Doleris! Doleris!
- Du!
- Tik du? Du doleriai, kas daugiau? Du doleriai – vienas, du doleriai – du… Trys! Parduota už tris…
Bet ne. Iš salės gilumos atėjęs žilagalvis senelis paėmė stryką, nuvalė dulkes nuo smuiko. Įtempė stygas ir pradėjo griežti. Tai buvo tyra ir skaidri lyg dangaus angelų giesmė muzika. Kai ji nutilo, aukciono pardavėjas tyliu balsu pasakė:
- Siūlykite kainą…
Jis kartu su stryku laikė iškėlęs smuiką.
- Tūkstantis dolerių! Kas daugiau? Du tūkstančiai dolerių. Trys tūkstančiai? Trys tūkstančiai – vienas, trys tūkstančiai – du… Parduota!!!
Žmonės šypsojosi. Kai kurie verkė. Jie nesuprato, kas pakeitė jo vertę. Jiems buvo pasakyta: “Meistro prisilietimas”.
Daugelis žmonių yra išderinti, sudaužyti ir sulaužyti gyvenimo. Ir begalvei miniai jie siūlomi už grąšius. Visai kaip tas senas smuikas… Stiklas vyno, žaidimai – ir žmogus keliauja į aukcioną… Jis keliauja – vienas, jis keliauja – du, jis jau beveik iškeliavęs. Bet ateina Meistras, ir kvaila minia niekaip nesupranta, kaip Jam prisilietus suskamba žmogaus siela. (Pagal Myros B. Welch eilėraštį)

Baisiausia, kad aš jau nuspėju savo tolesnį gyvenimą. Tiesiog prieini tokią amžiaus ribą. Tokie dalykai, kaip šeima, vaikai, buitis, ir apskritai – gyvenimas ne sau, o DĖL KITŲ, man atrodė labai tolima. Aišku, visada galima rinktis gyventi taip, kaip nori, ir net santykius be perspektyvos. Bet vieną nelabai gražią dieną gali atsibusti ryte ir pajusti, kad nieko gyvenime neturi. Darbą? Galų gale pasiektą pripažinimą ar karjerą? Pinigų ar gražius namus? Taip, jei tai pasiekta, tai jau yra labai daug. Bet niekas nėra visiškai tikras dėl to, ar visą gyvenimą jam bus gera džiaugtis visu tuo vienam… Nors man DABAR atrodo, kad aš puikiai taip galėčiau gyventi sau viena. Ir draugaudama su kuo nors bijau bet kokio spaudimo. Bet žinau, kad žmogus keičiasi. Galima visą gyvenimą iššvaistyti vėjais, o tik paskui pavėluotai suprasti, kiek nedaug jame buvo tikrų dalykų ir tikrų žmonių… Tokia gali būti tos laisvės kaina.

“Kodėl žmonės paprastai vengia vienatvės? Todėl, kad retas kuris, būdamas pats su savimi, džiaugiasi malonia draugija.” (Karlas Dosi)

Galėčiau visiškai viena gyvent kur nors už civilizacijos ribų. Tiesą sakant, paskutiniu metu net pasvajoju apie tai. Jokio telefono, interneto ar tuo labiau – televizoriaus. Jokio snukio aplink. Tokia vienatvė turi savotiško žavesio. Ji man atrodo būtina kaip oras. Tik gamta ir tik aš. Idealu. Per daug paskutiniu metu mano gyvenime suknistų ašarų. Nereikalingų žmonių. Melo! Galėčiau pasiimt tris dalykus: muziką, knygas ir degtukus. Nežinau, kiek laiko aš taip galėčiau gyvent. Bet tai nesvarbu. Tokį dalyką sau leisti šiuo metu man yra prabanga. Tiesiog neįmanoma imt ir nuo visko pabėgt, išjungt telefono… Tai kur čia laisvė? Jokios laisvės savo gyvenime aš nematau. Bent jau kol kas.

Galima įsimylėti žmogaus kūną, neatiduodant jam savo sielos. Jau žinau, ką tai reiškia. Bet nieko daugiau. Galima daugybę kartų su kuo nors vaikščioti susikabinus rankomis, rūpintis, ilgėtis, laukti, išskirti iš visų kitų, 59 sekundes per minutę galvoti tik apie JĮ, ir net laikyti visa tai meile. Taip buvo jau daugybę kartų. Bet iš tiesų, kas tai yra tikra meilė, aš vis dar nežinau…

aš vėl toli, kur sapnas išskrenda rytais

aš tavęs laukiu

Klysta tie, kurie sako, kad mirtis yra lengviausias problemų sprendimo būdas žmogui, kuris pats ją pasirenka. Tikrai ne lengviausias. Iki to prieinama tik kraštutiniu atveju, esant juodžiausiam sielvartui, nematant prošvaistės, po nesėkmingų bandymų prasimušti, prisitaikyti , net neturint, su kuo pasikalbėti, išlieti širdį, o kaip tik būnant nesuprastam kitų… Žmogus visiškai VIENAS su savo skausmu. Tokiu atveju, mirtis atrodo vienintelis pabėgimas iš pragaru virtusio gyvenimo, savižudybė jam kaip durys, ant kurių parašyta „Atsarginis išėjimas“. Ar galima smerkti tokį žmogų? Ir išvis, kas tokie gali sau leist jį smerkti? Stiprūs žmonės, kurie niekada nepasiduoda? Tie, kurie „dar ne tiek iškentėjo, bet nepuola žudytis“? Dievobaimingieji? Tikintys Dievu?…. Nesakau, kad savižudybė yra „geras“ pasirinkimas. Tiesiog labai suprantu žmogų, paskendusį savo skausme, ir nebematantį visame tame prasmės… Ir pamokslavimai, o juo labiau „psicho“ epitetai čia nepadės.

Bet aš niekada nesupratau žmonių, kurie gyvena iš inercijos. Tokių, kurie gyvena be rankų ir kojų, ir sako, kad džiaugiasi gyvenimu. Gal ir džiaugiasi… Nesuprantu ir tokių, kurie, galima sakyti, vien tik egzistuoja, o ne GYVENA, ir vis tiek – iš paskutiniųjų stengiasi prailginti laiką iki savo apgailėtinos egzistencijos pabaigos… Nesuprantu būtent to, kad jie gyvena tik todėl, kad nemiršta. Na, gal būdama jų vietoj, aš taip pat įgaučiau tą jausmą. Gyvenimo fanatikai… Geriau sudegti, negu lėtai gesti, sakė Kurtas Kobainas, ir jis buvo velniškai teisus….

Autobuse važiavo liesas senukas, rankose laikydamas neseniai nuskintų gėlių puokštę. Kitoje eilėje prieš jį sėdėjo jauna mergina. Ji vis žvilgčiojo į puokštę. Senukas jau ketino išlipti, bet staiga gėles įbruko merginai, sakydamas:
- Matau, šios gėlės jums patinka. Manau, jog žmona neprieštaraus, kad jas atidaviau jums. Aš jai tai papasakosiu.
Mergina gėles priėmė, o senukui išlipus stebėjo jį. Pro vartelius jis įžengė į mažas kapinaites. (Jack Canfield, Mark Hansen „Atgaiva sielai“)

man sakė vėjas, kad kiekvienas medis
turi po savo žvaigždę danguje
ir jeigu medžiui nukrenta žvaigždė
lyg neregiui į delnus –
jis žino, kad rytoj jį kirs, deja

Šiandien perskaičiau rusų poeto Jan Arlazorov eilėraštį. Tai žodžiai, kuriuos jis parašė likus vos kelioms savaitėms iki mirties. Vis dėlto, kaip teisingai jis pasakė - žmogus sugeba gyventi NEPRIIMDAMAS GYVENIMO. O tada, kai pajunti, kad jis slysta tau iš rankų, iš visų jėgų kabindamasis į jį, pavėluotai (o gal ir ne…) pamatai, kad gal jis dar net nebuvo prasidėjęs: „Štai, kai eisiu į mokyklą, prasidės gyvenimas… /Kai baigsiu mokyklą, prasidės gyvenimas… /Kai baigsiu institutą… /Kai išsiskirsiu su žmona ir vesiu kitą…“. Galima nesuspėti pradėti gerai gyventi.
Aš dabar matau save iš šalies. Vieną dieną degu noru gyventi, o kitą – tiesiog nuoširdžiai nebematau prasmės… Aš nemoku džiaugtis kiekviena akimirka. Bet mane sugraudino tas eilėraštis. Man pasidarė labai gaila to žmogaus! Dėl to, kad jau nebegalėjo įsikabint į gyvenimą iš naujo. Tiesiog yra taip, kaip yra… Na, bet apie mirtį aš turiu savo filosofiją. Tik nežinau, ką aš galvosiu, kai žinosiu, kad turiu labai mažai gyvenimo. Turbūt apie geriausias akimirkas. Vieną kartą perskaičiau gerą mintį apie aštuoniasdešimtmetę senutę. Jos paklausė, koks buvo jos gyvenimas. Ji atsakė: “ Esu patyrusi daug nuostabių akimirkų. Jei galėčiau, stengčiausi jų patirti dar daugiau. Visas mano gyvenimas būtų vien akimirkos!” Tai va.

Negaliu negirdėti tų žingsnių :

bet tai tylios mintys

vaikštančios

nakties takų šešėliais

besislapstančios nuo

ryškių naktinių miesto žiburių

ieškančios ir susirandančios sapnus.

bet kartais

triukšminga tyla

juos nubaido

kaip išgąsdintus paukščius

ir lieka tos mintys ieškot jų lig ryto

kaip akli drugiai.

“Žmonės sako, kad laikas geriausias gydytojas. Kokie žmonės? Apie ką jie kalba?! Kai kurie gyvenime patirti jausmai įsirašo neištrinamu rašalu, ir daugių daugiausia gali tikėtis, kad metams bėgant tas įrašas truputi nublanks…”  Nežinau, kas šių žodžių autorius. Bet man atrodo, jie labai gražūs ir teisingi.

Galėčiau pasirašyti po kiekvienu žodžiu:
„Mano manymu, paprasta sena su religija susijusi problema yra ta, kad religija neleidžia pakankamai įsigilinti į dvasingumą. Ji pateikia daugybę taisyklių, įsakymų, tačiau neskatina užduoti klausimų. Jeigu neišsiaiškinsite gilesnės savo tikėjimo prasmės, pateksite į keblią padėtį. Kaip ir įnikę į maistą, narkotikus arba beribį išlaidumą, šios padėties nepakeisite ir nepasikeisite. Nėra aplinkinio kelio. Jūs privalote eiti tiesiu keliu.
Religija yra labai susijusi su įstatymų laikymusi. Tačiau be širdies ir meilės įstatymai nieko nereiškia. Geriausiu atveju jie padeda pasijusti saugiems, nes jums taip liepta elgtis. Blogiausiu atveju visuomenė pasinaudoja tais įstatymais ir jais pateisina savo veiksmus.“ (Terrie Williams)

mirusios medžių mintys
išbarstytos virš tylinčio ežero
jo dugne lyg akių gelmėje
savo liūdesį slepia ruduo
gal tas ežeras – tai mano ašara?
gal tai veidrodis viso dangaus…?
tik žinau, kad ten visas rudens ilgesys
pasislėpęs nuo viso pasaulio

šiandien aš tas ruduo.

Nejaučiu artėjančių Kalėdų. Ir ne tik šiais metais. Turbūt nuo tada, kai nustojau tikėti Kalėdų seneliu. Kai aš jį aiškiai ir galutinai praradau, Tikrosios Kalėdos man baigėsi visiems laikams. Ir ne dėl dovanų. Dėl to, kad nustojau tikėt stebuklais. Kai kas pasakytų, kad stebuklų būna… Galbūt kitiems. Vaikystė yra stebuklas. Praradau laukimo džiaugsmą. Jausmą, kai dideliam burbule matydama atsispindinčią didelę savo nosį. užuosdama tikros eglės kvapą, visa širdim jausdavau, kad greit Kalėdos. Pas mane seniai nebūna eglutės… Tik didelė pušies šaka. O spindinčios pusnys Kūčių vakarą liko mano vaikystėje. Liko tik burtai po pagalve apie meilę. Šiemet aš vėl mylėjau. Labai labai. Jei nebegaliu tikėt Tavim – nežinau, kuo galiu pasitikėt. Suaugę žmonės žino, kad stebuklų nebūna…

Nėra žmogaus, kuriuo aš nuoširdžiai tikėčiau
kuris man būtų spindulys tamsioj širdy
aš ne viena esu. Tik nerandu sau vietos
tų netikrų veidų ir kaukių apsupty.

Aš atidarius langą pakviečiu užeiti
bet gatvėj liko tuščia ir tamsu.
tik laukia ryto pasislėpę žvaigždės
norėčiau būt viena iš jų……

Atsimenu filmą, kuriame nuo to, ar mergina suspės į metro traukinį priklausė tolimesnis jos gyvenimas… Viena akimirka, nulemianti „blogąjį“ arba „gerąjį“ scenarijų. Bet vis dėlto, ir vienu, ir kitu atveju jos gyvenimas pasisuko ta pačia linkme… Bet tai tik filmas. Nors galbūt iš tiesų, kad ir kokiu keliu pasirinktum keliaut, nueisi ten, kur REIKIA. Nors ir tektų eiti aplinkeliais… Ir pats tas gyvenimas tuo įdomus, kad galima rinktis. Rinktis POŽIŪRĮ į kiekvieną situaciją. Aš neseniai supratau, kad beviltiškose situacijose slepiasi galimybės kažkam naujam. Iššūkis. O prarandi tik tai, kas buvo NETIKRA - žmones, dalykus…

Kaip galima tikrai pasitikėti kitais žmonėmis, jei aš pati dar nežinau, ko noriu iš jų. Dabar man sunku apsispręst, nenorėčiau nieko įskaudint. Bet iš tiesų, laikui bėgant viskas išaiškės

O aš niekad netikėjau, kad M. Jackson tvirkino vaikus. Jis buvo labai vienišas ir juos mylėjo. Paprastai, žmogiškai ir daug labiau nei sugadintus suaugusius… Ir mirė jis vienišas, nors dabar miliardai liūdi dėl jo mirties.

“Posakis “Žmogus savo likimo kalvis” - man vienas bjauriausių. Pati Būtis (ar Dievas - kaip norite) yra svarbiausias mūsų gyvenimo ir mirties režisierius.” (Doloresa Kazragytė “Lengvi vienatvės atodūsiai”)

sėdėjo mažas angelas ant stogo krašto
galbūt ne angelas
galbūt žmogaus likimas
galvojo jis
kiek daug žmonių pasauly blaškos
ir savo laimę rasti vis mėgina

juk laimė slepias paprastuos dalykuos…

Aš manau, kad laiko nėra. Yra tik erdvė ir joje judantys kūnai. Nelyginu gyvenimo su upės tėkme… Visas gyvenimas - tai lyg ant ašies sumauti puslapiai: kas buvo, yra ir bus - viename akimirksnyje. Kaip dar galima suvokt amžinybę? Tai akimirksnis. Laiką sukūrė žmonės. Juk taip gyventi paprasčiau.

Sakoma, kad kartais su žmogum turime tik gražiai pasisveikinti ir atsisveikinti. O su juo bandome kurti santykius, šeimą, planuoti vaikus… Kai tai nepavyksta, nesuprantame - kodėl. O todėl, kad reikėjo tik pasisveikinti ir atsisveikinti.

Radau gerą mintį apie finansinę laisvę:
„Pinigai nėra viskas… Tačiau jie labai panašūs į deguonį. Ir už pinigus nusipirksite daug daiktų:
a) namą - tačiau ne namus
b) lovą - tačiau ne ramų nakties miegą
c) partnerį - tačiau ne draugą
d) linksmybes - tačiau ne ramybę
Aš noriu visų šitų dalykų, ir juos įsigysiu, jeigu gyvensiu teisingai.” (Zig Ziglar)
Sąrašą galima tęsti… Aš noriu būti laisva. Pinigai suteikia laisvę. Gyventi turtingai - tai būti laisvam. O būti laisvam - tai gyventi turtingai. Ir niekas man kitaip neįrodys. Būtent todėl, kad laisvė - tai mąstymo būdas. Aš esu skolinga sau savo laisvę.

Man labai patiko viena mintis, kurią neseniai radau Terrie Williams knygoje “Darnaus gyvenimo pamokos”. Ji skamba maždaug taip - gyvenimas nesiunčia mums tokių sunkumų, kurių neįstengtume įveikt… Dabar tai nuolat turiu omeny. Vis dėlto, pernelyg dažnai nuleidžiu rankas.

Būti mirtingu yra žmogaus esmės dalis… Mano Dievas gyvena mano širdyje.
Kartais žmonės savo sveikatą priima kaip savaime suprantamą dalyką, ir kai ką tik liga išmoko suprast, koks džiaugsmas yra pats gyvenimas. Nemanau, kad reikia melstis ir prašyti Dievo… Dėkingumas už viską, ką turi, yra geriausia malda. Pasirenku tikėjimą tuo, kad gyvenimas yra begalinis…

Gyvenimas yra beprasmis. Jei jis turėtų, kokią nors Dievo duotą prasmę, žmonės neturėtų kito pasirinkimo kaip tik tos prasmės siekti. Aš tikiu, kad mes sukurti tam, kad mes kurtume PATYS, o ne paklustume. Dievas niekam nepaklūsta, o mes sukurti pagal jo paveikslą… Gyvenimas tyčia buvo sukurtas be prasmės, kad būtume laisvi suteikti jam kokią tik norime prasmę. Kiekvieną dieną mes tai darome. Kaip visuomenė ir kaip individai.

Kartą, kai buvau maža, nusivedžiau savo dar mažesnę sesę parodyt mokyklos. Tada buvau neseniai pabaigus pirmą klasę. Išėjom. Nors toliau kiemo keliaut mama neleisdavo. Aš tais laikais jos neklausydavau… Mokykla buvo tolokai. Keliaujant namo, mus užkalbino vienas dėdė juodais plaukais su barzda (nuo to karto barzdoti vyrai man kelia baimę). Jo mašina buvo pastatyta atokiau nuo kelio šalia miškelio. Jis abejingai mus užkalbino iš bagažinės traukdamas vaikiškų knygelių pundus. „Viską metu lauk!” Aš nors ir nemokėjau kaip reikiant skaityt, bet buvau tikra knygų rijikė. Kur tai matyta – šitiek gero išmeta… Mes su sese išsidalinom knygeles. Tada jis prabilo apie gražias sukneles, kurias taip pat meta lauk… Tik reikia eit į miškelį pasimatuot. Man buvo keisčiausias dalykas tas, kad viskas už dyką. Prisiminiau, kad draudžiama kalbėt su nepažįstamais. Išsigandau. Bijojau, kad mano sesė manęs neklausys ir eis su juo į mišką.
Kai pasakiau jai į ausį, kad čia blogas dėdė ir kad mama gali mušt su „tapke“, ji manęs paklausė. Norėjau kuo greičiau iš ten dingt. O jeigu jis vysis… Bet jis nesivijo. Jis mums pavymui tik pasakė: „Vaikučiai, o šito ar nenorit?“ Kai atsisukom, pamatėm jį maskatuojantį savo lytinį organą. Mano sesė juokėsi, o aš tik dar labiau įsitinau, kad jis nėra geras žmogus. Visą kelią galvojau, ką reiks pasakyti mamai dėl knygelių… Žmonės kartais būna tokie šlykštūs. Šiandien visa tai prisiminiau autobuse, sėdėdama priešais tokį juodaplaukį senstelėjusį vyrą, apaugusį barzda…